Na, didesniam vaikui gali išaiškinti, kad vos įsėdus į automobilį, privalu užsisegti saugos diržą. Bet ką daryti, kai mažylis klykia, vos pasodintas į automobilio kėdutę?
Rodos, nieko nekeičia ir spalvingos kėdutės, išpuoštos įvairiais paveikslėliais. Mažylis kategoriškai sako „ne“ ir lipa iš jos.
Kaip elgtiatės jūs, kai jūsų dvimetis ar trimetis mažylis jau moka net pats atsisegti kėdutės diržą? Gražiai paaiškinti, kad taip negalima, o gal laikyti ant kelių, nors tai nėra saugu kelyje? O jei pati vairuoji ir matai, kad mažylis atsisega diržą kėdutėje...?
Keli MK mamyčių patarimai ir istorijos:
- Jei dukra labai mėgdavo važiuoti automobiliu ir ramiausiai sėdėdavo kėdutėje, tai sūnus nuo pirmų mėnesių jos "nepripažįsta". Tik važiuojant ilgą atstumą (daugiau nei 100 km) užmiega, o šiaip visą laiką nenurimsta vietoje, turiu laikyti ant rankų arba maitinti, kad būtų ramu.
- Mes su kedute irgi labai vargome. Rėkdavo, žviegdavo, nes mama sėdi gale ir neima jos ant rankų. Mūsų visos kelionės ilgos, todėl taikydavome, kai reikia miegoti. Bet sykį draugai patarė pasodinti mažąją į kėdutę, o mamai sėsti į priekį. O kėdutė buvo už mamos sėdynės... taigi ji matydavo tik teti, ir tas kažkaip suveikė. O kai su vienu tėčiu važiuodavo, tai išvis jokių ožių nebūdavo. Palaipsniui taip ir pripratom...
- Apsikraudavome visokiais žaisliukais, seniau matytais, naujų nupirkdavome arba sumeistraudavau iš kokių buities daiktelių, žodžiu, kiekvienai mūsų ilgesnei kelionei pasitelkdavau fantaziją, kad pavyktų sudominti mažąjį keleivį, kol ilgainiui visai noriai pradėjo sėdėti kėdutėje, o pradėjęs šnekėti pats liepdavo sodinti jį į sostą.
Mano mažoji nekentė autokėdutės nuo pirmųjų dienų - rėkdavo net trumpoje kelionėje, ką darydavom - dažnai stodavome, iškeldavome, ir nurengdavome, kad nebūtų karšta ir žaislais apdėdavome, niekas nepadėdavo, tiesiog tekdavo stengtis rinktis kuo trumpesnes keliones 😀 O dabar 2,5 metukų vis dar bando važiuojant išsilaisvinti iš kėdutės, bet jau paaiškiname, kad važiuoti galima tik prisisegus kėdutėje, kad ir brolis sėdi prisegtas, o kitaip teks jai išlipti ir eiti pėsčiomis. Kol kas susikalbame, bet tas etapas iki kokių 1 metukų buvo sunkokas 😀
Mano mažoji nekentė autokėdutės nuo pirmųjų dienų - rėkdavo net trumpoje kelionėje, ką darydavom - dažnai stodavome, iškeldavome, ir nurengdavome, kad nebūtų karšta ir žaislais apdėdavome, niekas nepadėdavo, tiesiog tekdavo stengtis rinktis kuo trumpesnes keliones 😀 O dabar 2,5 metukų vis dar bando važiuojant išsilaisvinti iš kėdutės, bet jau paaiškiname, kad važiuoti galima tik prisisegus kėdutėje, kad ir brolis sėdi prisegtas, o kitaip teks jai išlipti ir eiti pėsčiomis. Kol kas susikalbame, bet tas etapas iki kokių 1 metukų buvo sunkokas 😀
Mūsiškė pradėjo nekęsti autokėdutės pakankamai didelė, apie antruosius metus. Kai pradėdavo "ožiuotis", sustodavom ir aiškindavome, kad niekur nevažiuosim, jei nesėdės. Kažkaip pavykdavo įtikinti.