Duoklė Mamyčių klubui - "Sapnų lėlytės"

Džiugu, kad čia esate, nes jei jau skaitote šį laišką, vadinasi Jūs „čia“...O aš – Rasa, "Mamyčių klubo" narė.

Anksčiau lankydavausi dažnai, dabar truputį rečiau, nes grįžau į darbą ir laiko stoka pakiša koją. Išsilavinimas - universitetinis aukštasis, baigiau VPU, po to VU... Bet nesvarbu, kiek tų „aukštųjų“, svarbu, koks žmogus esi... Tai va, esu moteris - graži, žavinga, protinga, įnoringa ir visokia kitokia, kaip ir visos mes moterys.

Didžiuojuosi savo vaikais, jie patys šauniausi, kaip ir kiekvienai mamai. Dievas savo įsakymuose sako „Mylėk Dievą, kaip save patį“, tai aš ir myliu save, nes, manau, kad žmogus, negerbiantis, nemylintis savęs, negeba mylėti ir aplinkinių...Tėvelių duotas laumės „Rasos“ vardas matyt prisidėjo ir prie mano būdo.

Ar kada gėrėjotės rytmečiu vasara?.. Pieva tuo metu tiesiog žiba. Žolė nusėta žvilgančiais deimančiukais. Tai rytiniai rasos lašeliai, paprastas vandens taškelis sužaižaruoja vaivorykštės spalvom, vos palytėtas dangaus šviesulio, tai yra saulutės... Taip ir aš, paprastas žmogutis, palytėtas bendravimo sužimbu iš džiaugsmo.

Norėčiau jus pakviesti į savo parodas, tačiau suprantu, kad gyvenamos vietovės mūsų skirtingos, todėl pamaniau, prarodysiu truputuką jums čia... Kad neapsiribočiau pasilabinimu, pristatysiu savo lėles.

Lėlės mus lydi visą gyvenimą. Meškučiai, zuikučiai, žmogučiai... Suaugę grožimės, vaikučiai žaidžia. Jos teikia geras emocijas, kartais prisiminimus atgaivina. Ypač mamų siūtos, megztos ar kitaip pagamintos. Šiandien mano pristatytos lėlės megztos ir nertos... Lėles kuriu ne tik savo atžalom, bet ir draugams, pažįstamiems ar šiaip žmonėm, kurie man svarbūs. O GAL TIESIOG ĮDOMŪS (man)...

O kartais paprasčiausiai noriu padovanot be progos gerai nuotaikai pakelt... Mano kūriniai visada yra kažkam skirti, todėl ilgai pas mane neužsibūna. Tad kad kažką parodyčiau kitiems, reikėjo susikurti personažus. Kiekviena lėlytė turi savo aprašą, mano sukurtą istoriją.

Kodėl „Sapnų lėlytės“? Taip pavadintas lėles išgirdau studijuodama. Tiesiog nerealus pavadinimas, atskleidžiantis lėlės esmę. Pasak dėstytojo profesoriaus E. Mažinto, „Sapnų lėlytes“ siūdavo mūsų senolės savo kūdikėliams. Jas kabindavo virš vaikelio lopšio, kad saugotų mažylio ramų miegą... Apskritai sapnai - kažkas nerealaus, apgaubto mistika...

Mano lėlės, tikiuosi, taip pat...Gyvenimas ne vien balta – juoda. Gyvenimas - tai kaip spalvingas drugelis, nerealus ir kartu labai trapus. Mylėkime save... Smagių emocijų „čia“ ir sėkmės Jums visoms... SAPNIUKAS

ANGELAS

Angelai – sargai, priskirti arba pasirinkę mus. Pasiruošę mums, mirtingiesiems, pakišti “pagalvėlę”, kai suklumpame. Kažkuo Angelai turėtų būti panašūs į drugelius, tokie pat spalvingi... Tačiau Jie tvirti...  Angelams nereikia akių. Jie jaučia. Jaučia, ar apsimeti, meluoji, ar skauda, ar džiaugiesi. Jiems visiškai vienodai, kokio įžymaus dizainerio rūbus mes dėvime, ar kokia kosmetika grąžinamės...  

Jiems nereikia burnos. Nereikia barti, moralizuoti, ar kitaip garsiai išsisakyti. Jiems pakanka sparnų, kuriais apglėbę mus nuramina, paguodžia. Jiems nereikia ausų. Nereikia girdėti, kaip išraiškingai sudėliojame sakinį, ar kaip verkiame, nes Jie jaučia, ką ir mes jaučiame... 

KAUKUTĖ

Koks lieknas mėnulis. Kelios po nakties užsilikusios žvaigždės... Skurdus dangus... Nakties švytulys visiškai prigesęs, taigi karaliauja tamsa ir spiegianti tyla... Brakš, trakš išbaido tylą. Trakš, brakš... Garsas iš spintos, o gal iš užu spintos... Katelė ramiausiai miega išsitiesusi visu savo katinišku ūgiu. Saldžiai apsilaižo, sapnuoja puota ir net nemano prabusti... Matyt, jau susidraugavo su tuo bilduku ir jai nė motais, ko jis ten traška...

Žavios žalios švytinčios pasitenkinimu akys. Visada laimingas žmogutis... Ir ko jam nesidžiaugti. Jis namo dvasia, Jį nuo amžių gerbdavo ir garbindavo tie dideli, vis beieškantys problemų, prasmės, paaiškinimų viskam  - Žmonės. Kaukus puikiai pažinojo mūsų protėviai, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo šalin. Ar gali būti, kad šios mūsų laikais jau primirštos būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogais, tik dabar juos vadiname naminukais, bildukais, poltergeistais ar dar bala žino kokiais vardais? ... O taip smagu džiaugtis smulkmenomis, jog iš jų susideda didūs dalykai...  

AUKSINUKAI

... Žmogėnai, kurie yra įdomus dėl savo piniginės turinio kitiems. Jie spindintys, blizgantis išore, net apžlibt gali. Žavimės mes jų piniginių turiniu, pavydime, kad tiek piniginėje neturim... Kartais taip sureikšminame materialius dalykus, kad pamirštame, koks spalvingas gali būti pasaulis, prarandame vidines spalvas ir tampame AUKSINUKAI, kurie spindi tik ir tiek... Šiaip jie bespalviai... Ir ne duokdiev, pinigas pasibaigia, tampame nebeįdomūs... Jie gražūs, bet daug daugiau galima rasti grožio ne blizgesį, o spalvose... Labai gerai, jei pavyksta viskame rasti harmoniją ir suderinti viską...  

ŽAVINGAS MOTERIŠKUMAS

Nuostabus rytas, saulės ir rūko derinys... Nerealiai gražu, tolumoje pilis, ir rūko pradangintas bokštas... o kartu tai dvelkia ramybe, kartais taip jos reikia... Moteriškumas, kaip ir grožis - daugiamatis dydis. Dažnai tapatinamas su motiniškumu. Moteriškumas daugiau nei motiniškumas, pastarasis tik jo dalis. Aš  - moteris, kaip ir Jūs -mėgstanti pasipuikuoti, būti giriama, pastebėta, mylima... taip pat aš esu truputį (o gal ir daug) egoistiška, kaprizinga, aikštinga, pavydi... klystu, taisau klaidas,... ir vėl klystu, tokia jau aš, kaip ir dauguma - moteris.

Taigi gerbkime vienos kitas, kokios bebūtume, gražios, bjaurios, senos, jaunos, protingos, kvailos, mylėkime  gyvenimą ir būkime mylimos... ir žavios.   ... Čia keletas personažų ir dar keletą vaikų piešinių įgivendinimo momentų:

RUGILĖS LĖLYTĖ

DEŠIMTMETĖS MERGYTĖS

NERIJAUS GAISRININKAS

KETURMEČIO KAŽKAS

Tiek, nors ir menka dalelė mano kūrinukų. Galbūt pažiūrėjus kils ir jums idėjų, ir ką nors panašaus pagaminsite savo atžalėlėm, ar draugams...

Geros dienos.

Rasa (raspa)