Dvi savaitės darželyje ir grįžimas į darbą

Jau dvi savaites Rikantė keliauja į darželį. Sekasi sunkiai, nors gyvenime mano mergaitė drąsi ir visada mielai pasilikdavo kitų žmonių priežiūroje. O šiandien pirmoji diena, kai ją palikome visai dienai, tad laukia ir pirmasis pietų miegelis darželyje.

Darželio reikalai

Baisiausia man, kaip mamai, yra pernelyg didelis vaiko stresas. Darželyje Rikantė bijo eiti ir su kitais vaikais sėstis prie staliuko, todėl lieka nevalgiusi, negėrusi, nėjusi į tualetą. Ir išvis ji niekur neina, nežaidžia, tik sėdi ant foteliuko ir stebi vaikus. Taip išsėdi pusę dienos.

Vieną dieną praėjusią savaitę pasiėmiau ją per pietus. Visi vaikai valgė, o Rikantė sėdėjo kamputyje ir verkė. Vos išėjom, ji man ir sako:

-Noliu bulia košę, noliu siubą. (Noriu bulvių košės, noriu sriubos)
Kaip ir nori valgyti tai, kas meniu, bet tiesiog nedrįsta sėstis prie stalo su vaikais. Bandžiau dar įkalbinti, kad man atėjus eitų su manimi, bet ir toks variantas jai netiko. Namuose puolė valgyti, nes buvo labai išalkusi.

Kitą dieną nuvedėme jau ir prieš pusryčius. Namuose pusryčių nepavalgo, nes būna per anksti, dar nesinori. Ir vėl situacija pasikartojo - buvo ne tik nevalgiusi nuo ryto, negėrusi, bet ir labai norėjo į tualetą ir kentėjo. Teko “nusysinti” ją prie mašinos lauke.

Trečią dieną man jau reikėjo į darbą, tad pasiėmė ją prieš pietų miegą mano sesuo. Rikantė jau nebeiškentėjo ir buvo pridariusi į kelnes. Taigi darželyje ji negali pati susitvarkyti tualeto reikalų, nors sauskelnių jau senokai nebenaudojame. Žinoma, ir vėl buvo baisiai alkana. Pas sesę namuose pavalgė, atsigėrė, užmigo saldaus pietų miego.

Tad nenuostabu, jog šiandien labai jaudinuosi, kaip seksis jai būti visą dieną, kai niekas nebegalės jos pasiimti anksčiau. Baisu, kad visą dieną vaikui teks išbūti be maisto, vandens, tualeto, kažin, ar pavyks pamiegoti pietų.

Darbo reikalai

Praėjusią savaitę grįžau į darbą po 4 metų motinystės atostogų ir dviejų dukrų auginimo. Jau vien grįžimas į darbą ir įprastos kasdienybės pakeitimas yra nemažas stresas ir galvosopis. O dar ir faktas, kad darbe manęs niekas nebelaukia - buvusios mano darbo vietos nebėra, skyrius pertvarkytas ir grįžtu į tik formaliai atkurtą darbo vietą, neegzistuojantį skyrių. Bandžiau skubiai ieškotis kito darbo, tačiau nepavyko, galbūt reikia daugiau laiko, o gal ne taip paprasta įtikinti, kad vis dar esu pajėgi dirbti po tų keturių metų.

Taigi grįžau į darbą, gavau nedidelių užduočių, nesusijusių su mano išsilavinimu ir kompetencija, o didžiąją darbo laiko dalį tiesiog sėdžiu ir laukiu, kuo čia baigsis mano ši situacija. Sunku taip stumti laiką, tad bandau jį išnaudoti naujo darbo paieškoms, CV ir motyvacinių rašymui. Galbūt gausiu parašyti ir porą straipsnių kitą mėnesį, kaip senais gerais laikais.

Grįžti į darbą po keturių metų pertraukos - nemažas iššūkis. Sunkiausia suspėti prieš darbą nuvesti vaikus į darželius, laiku atvykti, laiku pasiimti, sustyguoti ir tolesnę kelionių į būrelius tvarką. Emociškai irgi keista - lyg ir džiugu visai pradėti naują gyvenimo etapą, kad ir ne visai sklandžiai, o iš kitos pusės - tokia nostalgija kūdikėlių laikams. Labiausiai reikia palaikymo tiek man, tiek dukroms.