Jei turite klausimų vaikų kineziterapeutei, psichologei, akušerei ir žindymo specialistei - rašykite: www.mamyciuklubas.lt/klausimai-atsakymai/ arba redakcija@mamyciuklubas.lt
Iš Ilonos laiško redakcijai:
Sveiki, dukrytei dveji metai, pastebėjau, kad prieš kurį laiką ėmė save mušti. Ploja sau per galvytę. Arba kai pasakau, kad kažko negalima - jis ima daužyti sau galvytę. Būna, kad krenta ant žemės ir specialiai daužo galvą. Vos spėju pakelti, kad nesusižalotų. Nesuprantu, kodėl. Kiek laiko maždaug trunka šitas “etapas” ir kaip galėčiau jai padėti?
Atsako psichologė Sonata Vizgaudienė:
Sveiki, Ilona,
Savęs mušimas - gana dažnas vaikų iki 4 metų elgesio reiškinys. Kadangi šio amžiaus vaikučiai ieško įvairiausių priemonių patenkinti savo norus – tai gali būti pasisekusio bandymo patenkinti savo pageidavimus išraiška.
Pavyzdžiui, mergaitė kartą visai netyčia supykusi pabandė save mušti ir gavo iš mamos labai daug dėmesio (mama ramino, bandė sustabdyti, guodė ir t. t.), o galbūt ir noras buvo patenkintas. Aišku, tada bando ir kitą kartą, ir dar kartą. Todėl svarbu bandyti prisiminti, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks elgesys prasidėjo. Jei prisiminsite, kad taip greičiausiai elgėsi dėl noro kažką gauti, būtent ir minite, kad išgirdusi „negalima“ pradeda daužyti galvytę, tai svarbu tinkamai reaguoti.
Visų pirma, „negalima“ vartokite kuo rečiau, geriau nukreipkite vaiko dėmesį, gudriai atitraukdama iš poreikio situacijos, pasiūlydama kažką kita. Kitas būdas - tiesiog nereaguoti į tokį vaiko elgesį, nes šis veiksmas ir yra noras sulaukti didelio dėmesio. Aišku, ne visos mamytės gali tiesiog ramiai išlaukti, kol vaikas daužo savo galvytę, tada galite pasiūlyti pagalvėlę (ar ją kažkaip pakišti), bet nesivelkite su dukryte į aiškinimus, kad taip negalima, ji vis tiek supykusi negirdi. Taip pat galima pasisodinti mergaitę ant kelių ir palaikyti prisispaudus, kol pyktis praeis.
Jei vaikas, tėvams nereaguojant, gana greitai nurimsta ir toks elgesys mažėja, tai laikina elgesio išraiška. Jei tai daro pakankamai įkyriai, ilgai ir priežastį rasti sunku, būtina pasikonsultuoti su pediatru ir galbūt kitais specialistais. Toks elgesys dažnai būdingas vaikams, turintiems raidos sutrikimų.
Tėveliams būtina atminti, kad svarbiausia, jog vaikučiai jaustųsi mylimi ir ypač tokie mažučiai gautų pakankamai mamyčių dėmesio, kad jiems netrūktų jaukaus, švelnaus ir tuo pačiu žaismingo buvimo kartu. Tada panašaus pobūdžio sunkumai kaip netikėtai atsiranda, taip netikėtai ir išnyksta, ypač jei yra nepastiprinami.
