Basomis kojomis per sniegą brenda laimės akimirka. Stvėriau drugelių gaudyklę, užsimojau... Atvėriau savo delną ir, sekundę žvilgterėjusi, nėriau į pusnį.
Pačiupau už uodegos. Saugiai užrakinau savo kišenėje.
Įkaitusiomis kojomis raudonose žarijose nardė vilties kibirkštis. Pasiėmiau žarsteklį, pavarčiau porą kartų, pavoliojau po nuodėgulius. Atvėriau savo delną ir, nė sekundės nelaukusi, tiesiau jį į raibuliuojančią židinio ugnį. Pačiupau už raudonų garbanų. Saugiai užrakinau savo kišenėje.
Pro stoglangį drebančiu garsu nušliuožė storas sniego pamatas. Įvirto saulės takelis ir ėmė svajingai mirkčioti ant ąžuolinių lentelių. Kritišku žvilgsniu pamatavau ir apglėbiau. Susilanksčiau. Saugiai užrakinau savo kišenėje.
Užrakinau ir pavykusio pyrago kvapą ir vaiko šypseną, atspėjus jo norą. Užrakinau pirmą bučinį, tobulos staigmenos džiaugsmą, užrakinau virpulingo sapno akimirką, jautriausią priesaiką, ištikimybės ženklus.
Man stebuklingai patinka džiaugtis ir mažomis akimirkomis, kaip ir neigiamai įsižiebti dėl tų pačių smulkmenų...
Nesirkite. Geriau įsižiebkite nuo smulkmenų nei nuo temperatūros. Sergate? Gal mažos smulkmenos galėtų padėti?
Man ką tik mažylis atnešė vandens, apklostė.
Pasveikai? Nusišypsojo.
Saugiai užrakinau savo kišenėje. Širdies...
Evelina
smulkmena prie smulkmenos ir kišenės plyš 😀 dideli dalykai ir susidaro ir smulkmenų 😀 gražu 😀 aš taip pat klausiu, kada knygą rašysi, o gal jau turi? 😀
GRAZU!
👍
labai gražu😀
Vau 😀 🌷
Iš smulkmenų susideda gyvenimas 😉