EVELINOS blogas: Vaikai užaugina sparnus

Galvojant apie stebuklus man ne tik tvenkiasi ašaros, jos byra kaip pupos. Jaučiuosi kaip besisukančioje karuselėje – pro mane bėga dienos, akimirkos, bandau sugauti tai, kas  padarė mane ypatinga, suvokti dėl ko Jie yra ypatingi.

Žinia, kad tavyje auga kruopeliukas  turėtų  pakylėti ilgai laimei. Taip ir buvo. Džiaugiausi, mėgavausi, bet tyliai. Žinau praradimo, tuštumos, savęs kaltinimų skonį. Paragavau. Be užuojautos, be rastų atsakymų. Žinau, ką reiškia neturėti prasmės. Bet nežinau, ką reiškia pasiduoti.

Kai noras būti stipresnis už baimę – pasiryžti. Girdėdamas mažytės širdelės  tiksėjimus sunkiai pakeli laimę, mėgaujiesi, didžiuojiesi ir nepaliauji tikėti, norėti, laukti.

Kartais pamiršti apie džiaugsmą kalbėti garsiai. Pamiršti įsidėmėti, kaip laukimu kvepia medžių žiedai, kaip laukimu sninga snaigės, kaip laukimu banguoja upė. Paskui susigriebi ir leidi emocijoms plaukti, kurį įrenginėji, lankstai, rašai, glostai, renki, kalbiesi su juo, pažadi jam – susitiksim.

Šiltą kūnelis glaudžiasi prie tavo širdies, girdėdamas pažįstamą garsą nurimsta, susipažįsta, pamilsta. Įsimyli ir Jį. Čia ir dabar ir visam gyvenimui. Rodos, taip paprasta... nereikia pirkti gėlių ir rašyti romantiškų laiškų, nereikia mokėti pralinksminti ar laiku ištiesti paguodos ranką, nereikia nustebinti, suvilioti, apipilti dovanomis ar bučiniais, nereikia stengtis įrodinėti, parodyti savo teigiamas puses, nereikia kalbėtis, nereikia pakerėti žvilgsniu, nereikia žodžių, komplimentų, dovanų, madingos šukuosenos. Tik priglaudžia ir įsimyli. Besąlygiškai. Nereikalaujančiai. Įkvepiančiai.

Girdėti dvi širdis.  

Saugoti Jas abi.

 Atsiskirti.

 Likti kartu amžinai.

Įsimylėti.

Norisi giliai įkvėpti, lengvai atsidusti, nusišypsoti. Iš laimės. Iš begalinės laimės, iš noro dalintis, iš noro vesti už rankos, iš noro augti kartu. Metų laikuose supasi jų juokas; sugaunam, dalinamės.

Verčiamės kūliais, dar ir dar kartą atrandame laimę džiaugtis mažais dalykais. Ir kai atėjus vakarui, priglaudi skruostą prie miegančio rausvo žanduko, sutirpsti. Suliepsnoji, nusiramini, pakyli. Vargu ar galima nusileisti ant žemės – vaikai užaugina sparnus.

Metai kvepiantys pienu, mažų pirštukų bučiavimas, fotoaparatu pagauta mieliausia išraiška, apkabinimas iš visos širdies,  džiaugsmo akimirka atspėjus norą – pakylėja. Ištiesei delną, kitos rankos pirštu jį pakutenai ir jauti, kad pasidalinai savimi, dalelę savęs padovanojai pasauliui.

Man atrodo, tai yra žmogaus pagrindinis tikslas. Mano - tikrai – sukurti pasauliui naują gyvybę, padovanoti žmogų, iš savo širdies sukurti kitą Širdį, būti su Ja kartu amžinai. Kai noras būti MAMA stipresnis už baimę, pasiryžti sukurti stebuklą, tapti ypatinga, nutiesi savo vaivorykštės tiltą meilei. Besąlygiškai. Nereikalaujančiai. Įkvepiančiai.

Ar begali būti svarbesnis gyvenimo tikslas?

Evelina