Gailės dantukų dygimo epopėja

Sakoma, kad prieš pat pradedant kaltis dantukams, mažyliai ima gausiai selėtis ir viską kramtyti – gal? Gailutės dantų prasikalimo požymiai buvo ryškūs jau nuo trečio mėnesio: iš burnos kurkulinės seilės krito ne tik ant seilinių, tėvelių/senelių drabužių, bet ir gausiai papuošdavo baldus, patalynę ir grindis.

Gegužės 27 d., ketvirtadienis

Mergaitė „galando“ dantenas į viską, kas papuola po ranka (ypatingai geras buvo šaukštas), todėl nenuostabu, kad porą mėnesių pralaukę augintojai jau buvo beprarandą viltį greit išvysti mažylės oralinio aktyvumo priežastį. Tėtis, kaip visuomet, pirmasis kapituliavo ir nusprendė po burną daugiau nebesidairyti.

Viskas įvyko šių metų (2010 m.) kovo 11-ą. Vėjuotą pavasario rytą tėtis kėlė trispalvę, o jo mylimosios mergaitės stebėjo šį procesą pro kambario langą. Gailužei ryškios vėliavos spalvos be galo patiko. Dukrelė buvo puikios nuotaikos, o puiki nuotaika, kaip žinia, yra blogas pranašas dantų pasirodymui.

Grįžęs namo tėtis ir mama sėdo gerti šventinės arbatos. Gailei buvo išskirtas šventinis traškutis. Besišnekučiuojant Skirmužė pastebėjo, kad mažylės traškutis atskilo ir vienas jo gabaliukas liko Gailutės burnoje.

{smallpic:1}

Po operatyvaus pasikapstymo pirštu dukrytės burnoje atskilęs gabaliukas buvo greitai ištrauktas, tačiau mamos veide pasirodė įtari mina. Pakėlusi ir atsukusi mažylę prieš lango šviesą, netrukus Skirmutė išvydo iki šiolei neregėtą reginį. Tai buvo adatos galvutės didumo, pieninio deimanto baltumo, skaidraus sniego viršūnėlė ant paraudusio dantenų kalnelio.

Pirmasis kučiulinis dantukėlis išlindo apačioje. Kovo 11-osios šventės gerumas patrigubėjo. Tėvelių džiaugsmui ir nuostabai nebuvo ribų (dar dabar malonu prisiminti).

Tuoj pat buvo informuotos mamos, močiutės, seneliai. Tą dieną laimė karaliavo mažosios Gailutės namuose. Net ir pati mažylė, rodės, dalinosi šypsenomis, kur kas daržniau nei įprasta (valio...).

Po poros dienų, greta pirmojo, pabalo dar viena kalno viršūnėlė: vėl ūmus tėvelių džiaugsmo priepuolis, vėl laimės skambučiai mamoms ir močiutėms. Vėl širdyje skambantis, visą dieną nenutrūkstantis, valio.

Jaunieji augintojai jau nusprendė, kad dantų dygimo problemos (bemiegės naktys, vaikiškos dejonės ir verksmai) yra tik mitas, ne daugiau...

Praėjo vienas mėnesiukas. Skirmužė tėčiui užrodė, kad mergaitės apatinis žandikauliukas jau brandina dar porą kalnagūbrėliukų. Viršutinės dantenos vis dar tylėjo. Porą vakarų Gailutė buvo, kiek irzloka. Na, bet juk „antrieji“ apatinukai visuomet skaudžiau kalas, taigi, ir tėtis, ir mama ypatingai nerimauti nesiruošė. Nesiruošė, o reikėjo...

{smallpic:2}

Vieną tamsią tamsią naktį, kai aplinkui buvo taip juoda, kad net pelėdos nieko negalėjo įžiūrėti, vieno mažo mažo namelio, viename mažame mažame langelyje degė ir negęso blanki ir nerami švieselė. O blanki ji buvo todėl, kad ir tėtis, ir mama migdė savo dukrelę, o negęso ji todėl, kad niekaip nemigo jų dukrelė, o nemigo ji todėl, kad pradėjo kaltis iškart keturi jos maži dantukėliai danteliai. Teko net vaikiškus dantenų tepaliukus ir žvakutes į pagalbą pasitelkti.

Tokia štai pasakėlė tęsėsi lygiai tris dienas ir tris naktis, kol pagaliau dienos šviesą išvydo pirmasis viršutinis dantukas. Po dienos pasirodė ir antras.

Skambėjo skambučiai mamoms ir močiutėms, tačiau dabar jau ne kiek skardaus džiaugsmo ir laimės šūksniais pasidabinę, kiek sunkaus palengvėjimo atodūsiais apsikamšę...

Pavargę, bet laimingi tėtis ir mama pagaliau ir vėl išvydo besišypsantį savo kūdikėlį. Tik vaiko šypsena tapo truputėlį brangesnė, nes pro ją kyšojo pieninio deimanto baltumo, brangesni už visus pasaulio brangakmenius, pirmieji Gailės dantukai.

Tėtis Vitalijus su šeimyna