Gailės pietų miego vežimėlyje metamorfozės

Gana dažnai vežimo varomoji jėga būna tėtis. Rudenį jam pakakdavo pasiekti visai šalia namų esantį kalniuką, kurį vėliau jis taip ir pavadino „Miego kalnu“, ir mini visureigio vairuotoja jau būdavo užsnūdusi.

Balandžio 1 d., ketvirtadienis

Dar kelis šimtus metrų tėtis vežimą prastumdavo profilaktiškai, kad įsitikintų, jog miegas tikrai gilus. Buvo ir tokių dienų, kai Gailė miegoti, rodos, nė nesiruošė. Tuomet tėtis atrado naują maršrutą: namai – ežeras. Vien į vieną pusę – daugiau nei pusė kilometro vieškeliu.

Pasibaigė ruduo, atėjo ilga ir šalta žiema, o Gailužės karieta dažnai neturėdavo net teorinės galimybės išriedėti iš namų, nes buvo arba per šalta, arba per gilios pusnys.

Tačiau visa laimė, kad daug laiko mergaitė praleidžia Vilniuje. Tėtis per pietų pertrauką dažnai išstumdavo vežimėlį į tik pėsčiųjų ištryptus šaligatvius. Pabūti gryname ore, nors ir trumpai, patikdavo ir tėčiui, ir mažylei.

Neįprastai ilga žiema pagaliau baigėsi. Atitirpo šaligatviai, skverai, parkų takeliai. Gailutės keturračio pasiekiamumo arealas gerokai išsiplėtė. Padidėjo greičiai. Dabar per laisvą tėčio valandėlę galima ne tik prabėgti parko takeliu, bet ir spėti kur nors ant dar šlapoko suoliuko gurkštelti puodelį išsinešti paimtos kavos.

{pic:1}

Treniruojuosi ropoti.

Tiesą sakant, kartais ne taip jau paprasta yra su ta kava... Jei ne Lietuvos spaudos kioskai, tai būtų visiškas liūdesys. Visos kavinės, bandelių kepyklėlės, užkandinės ir t.t. yra apsistatę aukštais laiptais, atsitvėrę dvigubomis durimis, kurios yra siauros, su sunkiai įveikiamais automatinio užsidarymo mechanizmais.

Žodžiu, norintys pasimėgauti laisva minute ir kava vežimą stumiantis tėtis ar mama šansų tai padaryti turi nedaug, o jei bus tingūs ir neišradingi, tai, apskritai, jokių.

Su vežimu įsibrauti į dienos metu pustuštę užeigėlę neįmanoma. Palikti vaiką dviem minutėm prie lango?.. Na, jei jūsų neužgauna tokie, tų pačių pardavėjų, išsireiškimai kaip: „Norite, kad kas pavogtų?..“ arba, neva pašnibždom, „...iškeitė vaiką į kavą...“ ir panašiai, tai tuomet, žinoma, prašom.

Tėtis atliko porą mokslinių eksperimentų. Kartą į kavinę įsibrovė su vežimu, o kartą paliko prie lango. Apie antrą kartą, kaip jau ir buvo užsiminta, taigi – pirmasis: užsirioglino stačiais laiptais (mamos, būkit geros, to nekartokit, nes nusileisti atgal buvo kur kas sunkiau – rankose buvo karšta kava...). Vaizdelis maždaug toks: viena ranka 45 laipsnių kampu tempia „miegantį“ kūdikį, kita rauna bandančias užsiverti sunkias duris.

Nors kavinėje ir buvo tik vienas lankytojas, jis eilės neužleido (matyt, todėl, kad etiketas nereikalauja užleisti eilės vyrui su vaiku). Viduje karšta. Muzika plėšia ausį. Kvailą tėčio poelgį stebinčios trys pardavėjos apsimeta, kad tėtis ir jo vežimas yra nematomi. Vaikas vis dar „miega“.

Prisiprašius puodelio kavos, užsakymas vykdomas taip it jį priėmė ne paprasta kavinukės kasininkė, o su akcentu kalbantis garsaus prancūziško restorano oficiantas, kurio natūralus greitis neviršija 0,00007 decimetro per minutę. Tik gavęs kavos tėtis iki galo suvokė savo poelgio kvailumą: jo rankose karšta kava – kaip dabar jis galvoja išsistumti vežimą?!

Tėtis išneša kavą ir pasistato ją ant šaligatvio. Po to grįžta į kavinę ir, prilaikydamas koja sunkias duris, bando prasisprausti laukan kartu su savo „miegančiu“ turtu. Jei kas kartais buvo studijavęs ankstyvąją bei vėlyvąją garsaus komiko Čarli Čaplino kūrybą, tai būtų nesunkiai atpažinęs kelis, tėčio iš klasiko pasiskolintus, sudėtingus akrobatinius triukus. Po šios patirties, tėčiui tenka pripažinti, kad kavos skonis ir vėl buvo gerokai apkartęs...

Bet tai juk tik kava! Kiek kančių ir pažeminimų priverstos iškęsti mamos, kurios besirūpindamos savo kūdikėlio drabužėliais ar žaislais, bando apsipirkti kurioje nors dažnai net specializuotoje!!! vaikiškų prekių parduotuvėje su tvirtovės fortus primenančiais laiptais ir durimis. Trūksta tik vandens griovių su alkanais krokodilais ir tuomet parduotuvių savininkai galėtų būti visiškai ramūs – mamos nepraeis (valio...)!

Žinoma, dar lieka šaunieji „turbomegaspeisiniai“ prekybos bastionai su savo pergrūstomis stovėjimo aikštelėmis ir milijardais snarglėtų bei kostinčių pirkėjų-pasivaikščiotojų. Vaikas dovanų gaus ne tik žaislą, bet ir slogingąją bemiegę savaitėlę (dvigubas valio).

Viskas būtų beviltiška, jei ne mūsų mamų išradingumas ir fantazija. Jaunosios mamytės tiesiog visur stengiasi eiti ne po vieną arba užmauna ant vežimo nuo bakterijų izoliuojančią apsaugą nuo lietaus (šypsena).

{pic:2}

Su 3,5 mėnesių pussesere Kamile.

Būtent todėl mūsų vaikučiai tokie sveiki ir gražūs (va čia, tai jau tikras ir nuoširdus valio mūsų gražuolėms ir šaunuolėms!!!).

Tėtis Vitalijus