Gailutės Naujųjų Metų savaitė tėčio akimis

Gailutė pirmą kartą gyvenime perkopė per metų ribą, net nebūdama vienerių (rekordas). Suėjus keturiems mėnesiams, mūsų dukra pradėjo ypatingai sparčiai viską atradinėti ir išradinėti.

Sausio 7 d., ketvirtadienis

Tiesiog neįmanoma visko užfiksuoti ar atsiminti. Tarkim, jei pirmąjį gyvenimo mėnesį buvo galima suskaičiuoti ne tik, kiek kartų ji nusišypsojo, reagavo į garsą/šviesą, pačiaudėjo, nubraukė ašarėlę... (na, tik sauskelnių keitimai buvo nesuskaičiuojami), tai dabar jos atradimai–pasiekimai ėmė dominuoti.

O buvo taip... Mūsų mergaitė sėdėjo gultuke–sūpuoklėje, kurios kraštuose yra įtaisyta po kabantį žaisliuką. Iki Naujųjų ji siekė vieno žaisliuko viena ranka ir bandė jį kaip nors pritemti iki burnos, šią gi savaitę tėtis su malonumu pastebėjo, kad Gailužė griebėsi abiejų žaisliukų iškart abiem rankom.

{smallpic:1}

Pagavau zuikį.

Kas nesuprato, paaiškinsiu: kūdikio koordinacija pažengė į naująjį lygį – ji jau gali operuoti abiem rankom vienu metu (valio...). Tiesa, šis pasiekimas dažnai nesikartoja, nes tai juk aukštasis pilotažas, tačiau didžiuotis jau turime kuo.

Mums jau keturi mėnesiai ir dvi savaitės, todėl mergaitės kalbiniai įgūdžiai vejasi jos judėjimo pasiekimus. Ypatingai po Kalėdų Gailutės „kalba“, tiksliau sakant, pranešimai bei reakcijos, gerokai pailgėjo.

Jaučiasi, kad dukrytė stengiasi ne tik pamėgdžioti, tačiau kažką papasakoti: jei jai ko nors trūksta, tai garsinis nepasitenkinimo signalas būna toks ryškus, kad susivokti sugebėtų net kaimynės katinas, o jei ji nori kuo nors pasiskųsti, tai bumbuliukai būna tokie gailūs, kaip kad būdavo gailus mėnesio ar dviejų prašymas valgyt.

Tačiau valgyt Skirmužėlės jau senokai niekas taip nebeprašo – „noriu valgyt“ yra įsakymas, kurį aiškių aiškiausiai apibrėžia garsus „mmmuaaaaaaaa!..“ (Skirmužėlė nekantrauja, kada gi jis peraugs į aiškiai tariamą „mama”).

{pic:2}

Ramybės valandėlė.

Yra dar daug įdomių garsų, juokų bei visokių „umm... kchhh... uuu“, tačiau visų prisiminti jau nebeįmanoma.

Bet neįmanoma pamiršti pačio įdomiausio dalyko, ką tėtis atrado Gailėje, – ji stebi.

Gailužė stebi ne šiaip bet ką, o žmones, tiksliau, jų konkretų darbą. Tarkim, vaikas sėdi gultuke ir eilinį kartą nesėkmingai bando pagauti neklusnųjį pakabintą žaisliuką. Skirmužėlė stovi kitame virtuvės kampe ir pradeda gaminti valgyti. Staiga dukrytė įsmeigia į mamą tokį tiriantį žvilgsnį, kokį tėtis įsmeigtų į n-ajį kartą nusileidusią ateivių lėkštę, tačiau jau be nuostabos, o bandydamas suprasti „tai, kaip gi ji vis dėl to skraido?..“.

Gailei įdomi ne tik valgio ruoša, verdantys puodai, sklindantys iš jų garai, ryškių spalvų vaisiai bei daržovės, kvapas... Ją taip pat domina rašantis žmogus, valgantys suaugę. Įdomu, kai Skirmutė renka tekstą kompiuteriu (kai minko pelę – neįdomu), kai kas persirenginėja ar prausiasi.

Žodžiu, mergaitė atrado mūsų pasaulį per tai, ką mes darome savo rankomis, tačiau tiriamas jos žvilgsnis visgi keistas – jame nėra nuostabos mimikos. Turiu galvoje tokios, kokia būna, kai jai netikėtai parodai naują žaislą: pradžioje ji atšoka visu kūnu su nustebusia-išsigandusia mina, o vėliau atsargiai lenkiasi link žaislo, burnytė būna prasižiojusi, o seilinį siekia ilga, godaus pažinimo seilė.

Gailužė stebi atsargiai, lyg iš už kampo, ilgai įsmeigusi žvilgsnį į vykstantį procesą. Suprantama, jog tai yra normalu – mergaitė vystosi, tiria, bando domėtis ir t.t., tačiau vis tiek tėveliams vis dažniau ima atrodyti, jog klasikas visgi buvo teisus, sakydamas, kad „tiesa slypi anapus“.

Aaa... – Pamanėme, kad mums jau senokai baigėsi diegliukai!!! (palengvėjantis uch... ir valio...).

Super Mažylės Gailės tėtis Vitalijus su mamyte Skirmante