Gailutės pirmosios košytės šaukštas!

Gailė, nerodydama ypatingo apetito, įtariai suvartojo pirmąjį jos gyvenime košės šaukštą. Ką gi, nuo šio iškilmingo momento, mamytės pienas per pietus – tik desertui.

Vasario 28 diena, sekmadienis

Mums jau šeši (mėnesiai)! Pusė metų – gana solidus amžius. Galima sakyti, kad tai pirmas rimtas gimtadienis prieš vienerių metų jubiliejų.

Tėtis ir mama ypatingos šventės ta proga nerengė, tačiau giliai širdyje krykštavo iš laimės ir pasididžiavimo dėl savęs ir mažosios Gailės. Jausmas toks, lyg būtume išlaikę rimtą gyvenimo egzaminą. Be abejo, tėtis Gailužėlės jaunąją mamytę šią dieną vertina aukščiausiais balais – ji to verta.

Bet, prie reikalo…Prieš pat pusmečio sukaktį šeimynėlė apsilankė pas savo šeimos gydytoją Jurgitą: žiūrinėjomės, matavomės, svėrėmės. Gailutė jau buvo pratusi per mėnesį priaugti apie kilogramą.

Žinoma, eilinė mergina tuo tikrai nesidžiaugtų, ką jau kalbėti apie pasididžiavimą, tačiau šios panelės atveju – viskas priešingai, nes ji dar kūdikis.

Taigi, šaunioji daktarėlė Jurgita mus matuoja (dukra paaugus pusantro centimetro – neblogai), sveria – ir čia įvyksta neįtikimiausias dalykas – visas mėnesinis mažylės prieaugis tesiekia penkiasdešimt gramų!!! „To negali būt!” – prieštarauja nustebę tėveliai. Matuojam dar kartą – viskas teisingai – tik penkiasdešimt gramuliukų...

Tėtis ir mama laužo galvą, kodėl Gailutės svoris tik tiek mažai padidėjo: „Mergaitė sveika ir judri, kaip niekad; valgo, kaip ir anksčiau; šypsenų ir raudonio žanduos vis daugyn – tad kaip gi taip?”.

Malonioji daktarė skuba nuraminti susijaudinusius gimdytojus. Sako, kad nieko čia tokio. Paprasčiausiai, vien tik pienelio jau nebepakanka. Pats laikas, žindymo procedūrą paįvairinti košytėmis.

Vėliau ir patys tėveliai pamąstė: juk per paskutinį mėnesėlį, viską, ką išsiurbdavo iš Skirmužėlės, Gailė išspardydavo ant lavinimo kilimėlio ar šiaip nuolatos tabaluodama kojomis ir rankomis. Be to, maudynių laikas pailgėjo. Maudomės dabar didžiojoje vonioje, plaukiam. Taigi…

Jau buvome pasiruošę gauti nurodymą paskanauti košės, nes knygas skaitome, su kitomis mamomis, tėčiais kalbamės. Dar kartą įdėmiai išklausę košės vartojimo instrukciją, suskubome namo – ragauti pirmojo šaukšto.

{pic:1}

Gerdama vitaminuką D, Gailužė jau buvo susipažinusi su šaukšto tikrąja paskirtimi (įlašinti tiesiai į burną, taip ir neišmokome), tačiau tuomet ji net nenutuokė, kad nuryti nuo šio stalo įrankio, dabar bus jos pagrindinis darbas.

Pradžiai Skirmutė išvirė bulvių tyrelę. Paskaninimui mama dar įpylė šiek tiek savo pieno. Tėčiui pasirodė labai jau tyra ta tyrelė, tačiau tokios tos kūdikių mitybos taisyklės. Gailė, nerodydama ypatingo apetito, įtariai suvartojo pirmąjį jos gyvenime košės šaukštą. Ką gi, nuo šio iškilmingo momento, Skirmantės pienas per pietus – tik desertui.

Pirmąsias košeles Skirmužėlė virė, kaip ir priklauso, pridėdama po vieną daržovę. Pirma, trynė tik vien bulvę, paskui pridėjo cukiniją, morką. Tačiau, po savaitės vartojimo Gailutės pasiekimai jau šimtas dvidešimt mililitrų per kartą (jei skonis patiko), na ir, žinoma, pienelis, kuris, nors ir desertinis, tačiau vis dar sudaro garbingą pietų sudedamąją dalį.

Po daugiau nei savaitės košių vartojimo, Gailužėlė jau žino, kad košė „cukinija, bulvė ir žirneliai” – nelabai; o košė „bulvė, morka ir kopūstas” – jėga. Buvo ir kitos košės, kurias dukrelė ištuštindavo iki dugno, tačiau, neabejotinai, žirneliai ėjo blogiausiai (tėtis su mama vaikystėje jų taip pat nelabai mėgo).

{pic:2}

Gal dar obuolį sukirst...

Smagiausias procesas siūlant Gailei košę yra tas, kad mažajai mergaitei, visai netikėtai, labai greitai užauga tanki ir spalvota barzdelė ir ūsai. Kartą valgydama buvo užsidėjusi kapišoniuką su pūkuotu apvadėliu (kaip tik kirtome morkinės spalvos košę), taigi po kelių šaukštų mažylė buvo panaši ne į mergaitę, o vyriausiąjį Kalėdų Senio padėjėją su morkinės spalvos barzdele ir ūsais (chi, chi…).

Galiausiai, po pirmosios košės vartojimo savaitės, būtų galima išryškinti tokius pagrindinis privalumus: Gailutės valgio racionas plečiasi ir turtėja; tačiau, svarbiausia, kad dabar ne tik mama, bet ir tėtis gali valgydinti vaiką. O tai jau laaabai gera žinia tėčiui, nes jo naudingumo koeficientas vėl kyla (valio…).

Tėtis Vitalijus