Galima sutaupyti? Kodėl gi ne

Augant vaikams keičiasi ir galimybės sutaupyti tvarkant jų garderobą. Rūbeliai greičiau susinešioja,   jų reikia gerokai daugiau, palyginti su kūdikėliu. 

Rūbelius griežtai skirstome į kasdieninius ir išeiginius. Apsivilkęs paprastesnį kasdieninį drabužėlį vaikas jaučiasi gerokai laisviau, jis gali karstytis, laipioti, šokinėti, gulėti ant smėlio nebijodamas sutepti ar sugadinti. 
O išeiginis rūbelis ilgam išlieka kaip naujas jei nenešiojamas kasdien.
Tai ką taikau pirkdama Airidui, jokiu būdu negalėčiau, pirkdama Edvinui, todėl kalbėsiu, vien iš patirties su mažuoju.

Mėgstu nusipirkt  į ateitį, jei tas rūbelis gražus ir mums patinka. . Ypač jei tai akcijų metu, ar dėvėtų rūbų parduotuvėse rastas rūbelis, ir už priimtiną kainą. Berniukui gana sudėtinga  rasti pigų, gražų iir kokybišką rūbą, ypač paaugusiam.

Sezoninių išpardavimų metu stengiamės apsipirkti kitam sezonui. Taip nusiperkame  striukytes, pėdines, net ir batukus. Nebijau, kad išaugs, nes nuperku vienu – dviem dydžiais didesnius (žiūrint ką perku) tai būna pats tas.
Pas mus yra lentyna, kurioje sudėti rūbai bus nešiojami tik po metų ar dvejų. Nuolat juos peržiūriu, ir jei jau pasirodo tinkami perkeliu į nešiojamų rūbų lentynas.

Kelnytes stengiamės pirkti su guma, ar tokias, kur mažinasi ir didinasi juosmens apimtis gumos pagalba.

Neretai mėgstamą rūbą prikeliam antram gyvenimui. Tad būna, kad rūbas „auga“ kartu su vaiku.
Kelnytės  nukerpamos ir tampa bridžiukais, tinkamais nešioti kasdien.
Nuotraukoje atsispindi kaip tai vyksta.

Kol vaikutis buvo mažesnis  dažnai megzdavau, ypač šaltajam sezonui: liemenytes, kelnytes. Siūlų daug nereikėdavo, o ir tuos pačius nevengdavau pirkti  dėvėtų rūbų parduotuvėse.  Štai kokios originalios kelnytės gali išeiti iš siūlų likučių.

  O kai megztas kelnytes išaugdavo, jas išardydavau, ir  megzdavau kojinytes arba panaudodavau kokiems nors kitiems rankdarbiams.

Gana puošnus megztukas gali iišeiti išardžius kitą jau pabodusį rūbą.

Kad paprastą ar jau pabodusį  rūbelį kiek pagyvinčiau, uždėdavau kokį nors akcentą. Kartais tai būdavo aplikacijos, nuardytos nuo išaugtų rūbų, kartais tiesiog senas meškutis...

Tas pats ir su kepurytėmis. Jei nusipirkdavau vieną, pagal ją numegzdavau skirtingų spalvų ir dydžių.

Airido krikšto mama siuvėja, todėl  kai kuriuos  rūbelius siuvame. Tada būtinai paliekame rezervą  (siūlėse ir galuose) išaugimui. Medžiagos irgi ieškau dėvėtų prekių parduotuvėse. O rūbas gaunasi stilingas ir išskirtinis. Pilkąjį kostiumėlį siuvome krikštynoms, o paskui dar ilgai nešiojo ir kitomis progomis.

Neapsikraunam tokiais rūbais, kurie mums  nemieli, nepraktiški, nepatogūs. Nedraugaujam su tokia mintim: o gal vilksimės. Jei jau nesivelkam, tai ir nebelaikom, atiduodam kitiems, kurie nešios.

Mūsų šūkis: švarus, tvarkingas ir savaip stilingas. Juo vadovaudamiesi bandome ne tik gražiai atrodyti, bet ir sutaupyti :-)