Mūsų gyvenimo tempas vis greitėja, rytas veja rytą, vakaras vakarą. Sukamės buities ir rūpesčių rate, kaip voverytės. Bet kartais reikia pasakyti sau STOP ir nuo visko truputuką pailsėti.
Dar prieš atsirandant Arui mūsų gyvenime, su vyru turėjome mažą tradiciją, kartą į mėnesį pasidaryti „tinginio dieną“. Tą dieną nieko svarbaus neveikdavome, niekur neskubėdavome, nesiimdavome buities darbų ir nespręsdavome problemų. Visą dieną drybsodavome lovoje, valgydavome greitą maistą ir žiūrėdavome filmus. Tikra tinginio svajonė.
Susilaukus sūnaus, šią tradiciją teko kuriam laikui pamiršti... Iki praeito sekmadienio. Tėtuką po darbo (vyras dirbą kas antrą sekmadienį) išleidome su vyrais pažaisti krepšinio, o patys (aš ir Aras) visą dieną tinginiavome.
Aras nepaprastai ilgai miegojo pietų miegelius, o atsibudęs neskubėjo keltis ir žaidė lovoje. Aš nesiėmiau jokių kasdienių darbų; negaminau maisto, nesitvarkiau namų, atsiribojau nuo supančių problemų ir niekur, niekur neskubėjau.
Po tokio sekmadienio jaučiausi, kaip po puikiausių atostogų. Pailsėjau tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Kaip tik po tokio savaitgalio "už akių" užkliuvo straipsniukas apie tai, kaip pabūti dviese. O jame, kaip vienas iš variantų, buvo aprašyta ir „tinginio diena“. Straipsnyje raginama bent kartą į dvi savaites visiškai nieko neveikti.
Užsisakyti maisto į namus, nedirbti jokių buities darbų, išjungti kompiuterius ir televizorius. Ką veikti? Drybsoti ant grindų, svajoti, kalbėtis, žaisti, klausytis muzikos ir t.t. Po tokios dienos turėtumėte jaustis patyrę nepaprastą artumo jausmą, („Tavo vaikas“ 2013 nr.2)
Kartais tikrai pravartu patinginiauti ir atitrūkti nuo kasdienybės. Po tokios dienos pamatai ne tik save, bet ir artimuosius kitokiomis spalvomis, o ir kasdieninė rutina nebeatrodo tokia jau pilka.
Smagaus tingėjimo!
Geda
skaičiau ir aš tą straipsniuką "Tavo vaike"
Nuostabus straipsnelis. Puiki Jūsų šeimos tradicija. Aš už tinginio dieną.