Pasak šeimos psichologo, dr. Mariaus Daugelavičiaus, tai natūralus vaiko gyvenimo etapas, ir tą žinodami tėvai, gali pasiruošti tinkamai reaguoti į pasikeitusį vyresniojo elgesį, kai namuose apsigyvena jo „konkurentas“.
Konsultuoja Dr. Marius Daugelavičius, šeimos psichologas
Tėvai pastebi, kad gimus broliukui ar sesutei, vyresnysis neretai irgi „sulėliukiškėja“, ima elgtis kaip mažas vaikas, t.y., regresuoja. Kodėl taip?
Vaikas, kuriam gimsta broliukas ar sesutė pradeda ne tiek regresuoti, o kopijuoti savo konkurentą. Naujagimis paprastai gauna daugiau tėvų dėmesio, rūpesčio, o vaikai imlūs, iš karto pajaučia, iš kur vėjas pučia, tai yra, ką reikia daryti, kad gautų daugiau tėvų dėmesio, meilės, rūpesčio. Vaikai suvokia, kokia strategija leidžia jiems sulaukti daugiau dėmesio. „Kadangi mažas taip elgiasi ir gauna daugiau dėmesio bei rūpesčio, vadinasi, taip elgdamasis aš irgi to paties sulauksiu“ – galvoja vyresnėlis. Vaikas pradeda tarsi beždžioniauti, bet viduje jis nėra toks mažas. Toks jo elgesys yra lyg gynybinė strategija, kad galėtų pasiekti, ko nori. Realiai vyresnysis nemažėja, o tik ugdosi strategiją, kaip jam išgyventi šiame pasikeitusiame pasaulyje.
Tėvai neretai bando tokį vyresniojo vaiką ignoruoti, nekreipia dėmesio, norėdami „perlaužti“ vaiką.
Labai būtų sveika, jei tėvai suvoktų - tokia vaiko reakcija yra natūrali, tai nėra patologija, kad vaikas taip elgiasi. Nes tėvai pradeda nervintis, galvoti, kas vyksta su jų vaiku. Tėvams reikia save sukontroliuoti ir neparodyti savo neigiamos reakcijos. Vaikas jaučia tėvų susierzinimą, pyktį, jo nepriėmimą, ir jaučiasi dar blogiau. „Atsirado konkurentas, su kuriuo reikia dalintis tėvų meile ir dėmesiu, o dar tėvai pradeda nervintis į mane žiūrėdami“ – mano vaikas.
Tai ką daryti tėvams? Juk kada nors toks vyresnėlio elgesys pasibaigs?
Siūlau tėvams viduje suvokti, kad tai yra natūralu, ir jie tą pakeisti vargiai ar gali. Kuo labiau jie lauks proceso pabaigos, tuo labiau nervuosis jo eigoje. Idealu, kai suvokiame tai kaip normalų gyvenimo etapą. Po vasaros ateina ruduo, po rudens - žiema. Lygiai taip pat, jei gimdome dar vieną vaiką, turime suvokti, kad pirmagimio reakcijos neišvengsime. Kuo tėvai natūraliau ir laisviau reaguoja į vyresniojo vaiko reakciją gimus broliui ar sesei, kuo daugiau stengiasi parodyti, kad jie vis vien myli pirmagimį, kuo mažiau rodo susierzinimo, tuo natūraliau viskas praeis. Tai krizinis momentas vyresniajam vaikui, kuris neišvengiamas.
Kuo agresyviau tėvai reaguoja į tokį didesniojo elgesį, tuo agresyvesnis jis tampa. Agresija auga iš abiejų pusių, prasideda konfliktai, pykčiai, psichologinės problemos. Iš pradžių jos atsiranda dėl to, kad vaikas konkuruoja su kitu vaiku – broliu, seserimi, o vėliau jos yra todėl, kad tėvai agresyviai reaguoja į tokį vaiko elgesį. Vaikas jaučiasi dar labiau nepriimtas, nereikalingas, atstumtas. Taigi, su vaikų konkurencija mes nieko negalime padaryti, bet su savo reakcija į vyresniojo elgesį galime.
Ar toji konkurencija baigsis kada nors?
Tam tikra prasme ji niekada nesibaigs, iki tol, kol vaikas užaugs ir išmoks tvarkytis su šia psichologine savo problema. Konkurencija tarp seserų ir brolių yra visur, nė vienas vaikas to neišvengė, jei auga ne vienas. Kai vaikas negauna visko, jis yra nusiminęs, liūdnas, piktas.
Tai kaip padėti vyresniajam vaikui? Gal reikia laikytis buvusių šeimos tradicijų – kad mama ir toliau migdytų didesnįjį, vežtų jį kartą per savaitę į būrelį, kaip buvo anksčiau?
Pritariu, kad reikia laikytis kiek įmanoma labiau senosios šeimos tvarkos, tradicijų. Tada vyresnysis mato, kad pasaulis nesugriuvo. Kuo mažiau vaikui „sugriūva“ pasaulis, tuo švelniau praeina krizė. Jei išlaikome šeimos tradicijas, tuo geriau, nes mažam vaikui reikia saugumo, kad jis turėtų lyg kokią atramą kažką nekintamo, saugaus. Jei senoji tvarka visiškai pasikeičia, vaikui pasidaro baisu, ir tai nėra gerai.
