Būdama jau 8 mėnesius nuostabaus Jonuko mama, tik dabar žingsnis po žingsnio aš pradedu įsisąmonėti, kas tai yra mama apskritai, kokį kelią moteris turi nueiti, kad taptų mama, o vėliau kad būtų gera mama.
Moteris nuo pat gimimo ruošiama motinystei, jai skiepijama daug vertybių, susijusių su šeima, paauglystėje spaudžiama kuo greičiau išsirinkti sau tinkamą vyrą, nes o gal bus per vėlu ir liksi senmerge ir ką žmonės pasakys.
Vėliau vėlgi visuomenė spaudžia moterį turėti vaikų, nesvarbu ar moteris gali, negali, nori nenori, o gal Dievas neskyrė, vėliau per visą nėštumą visi turi teisę tyrinėti, nurodinėti ir mokyti, bei vertinti ar moteris gerai atrodo, gerai prisižiūri, ar ruošiasi gimdymui, o gimus prasideda dar didesnis spaudimas ir visuomenės našta, kurią moteris turi nešti kaip kryžių: kūdikio vystimasis, jo ugdymas ir lavinimas, paauglystės problemos ir t.t.
Mama tapti ir tuo labiau būti tikrai nelengva, o kur gi dar vyras šalia, reikia būti ir gera žmona ir visas namų ūkis, reikia būti gera šeimininke.
Kiek reikia atsisakyti, kiek pokyčių pergyventi, kiek sukrėtimų iškentėti, kiek stiprybės semtis, kokią kantrybę ugdytis?! Ir kam tai? Ir dėl ko? Dėl tos vienintelės vaiko šypsenos, dėl to vienintelio žodžio "myliu" ir tam kad būtum kažkam reikalinga.
Šiuo metu, pati mokydamasi būti mama, vis dažniau susimąstau, kiek nedaug visgi laiko ir minčių skirdavau ir skiriu savo mamai. Dar prieš „nusileidžiant“ į šią žemę Jonukui, galima sakyti visai negalvojau apie tai, kas man yra mano mama, tiesiog tai buvo savaime suprantamas reiškinys, asmens, su kuriuo gyvenu pavidale.
Nesutikdavau, prieštaraudavau ir pykdavau labai daug, skaudinau kartais įžeidžiančiais žodžiais apie tai, kaip manęs nesupranta arba myli ne taip kaip reikia, skyriau mažai dėmesio. Bet juk tai normalu, nes aš į šį santykį žiūrėjau iš vaiko pozicijos, o nesupratau ir net nesistengiau suprasti mamos pozicijos.
Rašydama savo mintis apie tai, kad aš ir Jonukas esame viena, supratau, kad pagaliau aš matau iš mamos pozicijos ir man pasidarė labai negera ir kartu labai lengva. Negera, nes pagaliau supratau kaip aš nevertinau, o lengva todėl, kad pagaliau supratau, kad niekas, niekada, niekaip, manęs nesupras ir nemylės taip, kaip mano mama.
Tik dabar pastebiu, kad mama mane supranta iš žvilgsnio, tik dabar suprantu jos gyvenimo sprendimus, tik dabar matau, kad ji vienintelė žino mane kaip „nuluptą“ ir tiesiog žinau, kad dėl manęs padarys viską.
Tai suprasdama ir žinodama aš džiaugiuosi, kad vis dar galiu ją apkabinti, pasakyti „ačiū, kad esi“, parodyti dėmesį ir meilę, nusišypsoti, būti kartu ir parodyti, kad ji man vis dar be proto reikalinga. Taip, aš ir mama esame viena ir mama aš tave myliu!
P.S. Esi ir pati šauniausia močiutė pasaulyje ;)
O kaip Jums, ar pasikeitė santykiai/ požiūris į mamas, kai pačios tapote mamomis?
parasiau stereotipiskai, nes tie stereotipai dar gajus. Gal nera tokios realaus fizinio ir psichologinio spaudimo, bet daugelis visuomenes mintyse vistiek sudelioja stampus (baige mokslus, o neturi vyro, kazkas negerai, 30 metu, jau senmerge ir panasiai). Keiciasi viskas pamazu ir dziugu, kad bent jau musu galvose tokiu minciu nera 😀
Drįsčiau suabejoti tik pačioje pradžioje parašytu stereotipu, kad kmoteris verčiama kuo anksčiau susirasti vyrą, vėliau tapti mama . . .tikrai ne požiūris keičiasi ir seniai, kaip tik pirmiau kažko pasiekti gyvenime - tik tuomet tapti žmona, mama. Na ir beabejo tapus mama požiūris išties keičiasi į daugelį dalykų.
gražu 😀 ir aš susigraudinau 😀 mes taip pat turime pačią šauniausią močiutę 😀
turiu pripažinti, jog motinystė nuostabus dalykas ir išties padeda kitu žvilgsniu vertinti mus supantį pasaulį. be abejonės, keičiasi į gerąją pusę ir santykis su mama 😀
mazena, kol prisiminsi, ji bus visada gyva ir saugos tave ir bus salia.
jetau, kaip gražiai parašyta😀 Gintarė, tu šaunuolė, net susigraudinau. Viską atiduočiau, kad galėčiau apkabinti savo mamą........