Gyvybės lašelis, arba kaip išsikovojome teisę maitintis natūraliai

Išvydusi naują konkurso temą labai apsidžiaugiau!

Ne, ne dėl fakto, kad tai konkursas, bet dėl pagrindinės minties - dalintis patirtimi, pasakoti savo žindymo istorijas. Nes savu laiku man jų labai truko... Kai nusileido rankos, o šalia nebuvo paguodos, nebuvo pasakojimų, kurie įkvėptų, pastūmėtų kovoti ir tikėtis happy end'o.

Bet su viskuo susitvarkiau pati. Tiksliau, dirbome visi kartu: aš, sūnelis ir net mano vyras.

Ruošimasis žindymui iš anksto

Tam, kad turėčiau tvirtą nuomonę apie žindymą, kartu su visais džiaugsmais ir problemomis, nutariau tam ruoštis laaabai iš anksto. Kaip ir keistai beskambėtų - bet likus 2 metams iki planuojamo nėštumo. Ne, aš ne paranojikė, tiesiog baigiamąjį universiteto darbą surišau su žindymo tema.

Ir pasitvirtino mano prielaida - kuo anksčiau pradedi kaupti, analizuoti žinias, turi daugiau laiko susigyventi su mintim, kad tikrai žindysi, neišvengiamai susidorosi su visom bėdom ir kad jokia velniava man nesutrukdys maitinti savo kūdikį pačiai. Tai man tapo aksioma.

Pagaliau sužinojome, kad manyje plaka mažytė širdelė. Ir nuo to laiko atsakingai stebėjau savo sveikatą. Suėjus 30 nėštumo savaitei, išėjus į dekretines atostogas, atsirado daugiau laiko, kurį skyrėme šeimos mokyklėlėms. Jų lankiau net dvi. Viena - bendro pobūdžio, "apie viską" - nėštumą, gimdymą, kažkiek - ir žindymą.

Bet ten gautos žinios buvo nesulyginamai mažos, palyginus su žindymo mokyklėle "Pradžių pradžia". Kursą dėstė gerb. Daiva Šniukaitė. Laimei, vyko ir vakariniai užsiėmimai, todėl galėjo dalyvauti ir mano vyras. Tiek žinių, tiek praktinių patarimų ir niuansų, net vyrai buvo įtraukti į procesą. Tiek mitų griovimų, tiek juoko ir pozytyvumo!

Ir kas džiugino - jokios reklamos, tik skatinimas kuo mažiau visko prisipirkt, natūraliai naudotis tuo, kad mums davė gamta. O tas buvo man labai artima, mano požiūris labai sutapo su kurso vadovės dėstymu.

Taigi. Žinių bagažas nemažas, tvirtas noras žindyti. 

Išaušo TA DIENA

Paskutinį sykį pasistengiau ir lyg kalnas nuo pečių. Išgirdau Nikitos balselį, išvydau jo mažytį kūnelį. Iškart man uždėjo ant pilvo - tokį šiltą ir drėgną. Akušerė norėjo jį pastūmėt link krūties, bet mes su vyru vienbalsiai paprašėme kol kas nesikišti. Norėjome leisti jam viską padaryti pačiam. Dar kursuose matėme filmuką, kai naujagimis pats susirado krūtį.

Taip ir mano sūnelis, kuriam vos buvo kelios minutės, pradėjo stumtis kojytėmis vis aukščiau - nuo pilvo link krūties. Įveikęs tą kelią, turėjo padėtį galvytę nuo krūtinkaulio ant papuko, o ten - vis stumėsi žanduku spenelio link. Tas mažiukas, kuris tarsi nieko kol kas nemoka, pats atropojo, pats susirado! Taip, tas refleksas nostabus, bet greit dingsta. Todėl nutarėm su vyru grožėtis, kaip darbuojasi mūsų šaunuolis, mūsų sūnaitėlis.

Pradžia buvo nuostabi. Tačiau, nors aš ir priešinausi, bet sūnelį išsinešė į Naujagimių skyrių kelioms valandoms, kol neonatologas jį apžiūrės (buvo naktis, matyt, laukė ryto...). Ir kokią 5 val ryto man jį atnešė į palatą. Iškart daviau sūneliui krūtį. Paskui dar ir dar... Ir dar... Žindė jis tikrai nemažai.

Atsivėrė žaizdelės

Ir nors man atrodė, kad viską darau teisingai, bet po pusės dienos pastebėjau, kad vietomis spenelių odelė tapo blyški. Pasiteiravau slaugytės, ar tai ne pirmas požymis, kad kažką darau negerai. Bet ji atsakyt negalėjo. Kol galiausiai atsivėrė žaizdelės. 

Skambinu poniai Daivai, prašau patarimo. Kadangi man vis nepavyksta plačiau pražiodyti sūnelio. Man vis atrodo, kad jis nepakankamai plačiai prasižioja. Antspeniai - tik naujai išpakuoti - keliauja į šiukšliadėžę, kadangi vaikas kategoriškai atsisako imti ne krūtį, o kažkokį silikoną. Turimas Garmastanas irgi ilsisi - pažeista spenelių odelė geriausiai "pailsi" po lašelio pienuko ir oro vonių.

Bet žindau. Atėjo pirmoji naktis. Niekad jos nepamiršime - nei aš, nei vyras. Ir, man atrodė, ir ligoninės personalas, ir kaimynai. Turėjome šeimyninę palatą, tad vyras man be galo daug padėjo. Tai jau buvo 3 bemiegė naktis (naktį iki gimdymo neužmigau, sekančią naktį gimdžiau, ir štai atėjo pirmoji naktelė trise).

Sūnelis nesiliovė verkdamas. Jis verkė, tarsi jam kažkas skauda. Mes paeiliui nešiojome jį ant rankyčių, o man galvoje sukosi klausimas: "Kas jam, kuo galiu padėt, kodėl manęs niekas neperspėjo, kad bus toks siaubas"... Buvome visi išsekę. Kol išaušus sūnelis galiausiai užmigo ant vyro krūtinės. 

Jokių pientraukių

Ryte slaugytė aprėkė, kad kuo greičiau duočiau jai buteliuką, ji atsineš mums mišinuko. O aš iš principo nepirkau nei buteliuko, nei žinduko. Kad nebūtų pagundos pasiduot. Maitinsiu pati, kol kas to priešpienio užtenka, o tuoj tuoj ir pienas atsiras. Todėl užsitarnavau sesutės nemalonę. Bet man buvo tas pats. Iš jų pagalbos ir nesitikėjau.

Grįžome pagaliau namo. Sveiki ir laimingi. Speneliai skaudėjo nežmoniškai. Bet tą skausmą, kaip ir gimdymo skausmą, priėmiau kaip malonią kančią, kuri netrūkus turėtų praeit. Kiekvieną kartą, kai sūnelį pridėdavau prie papulio, kojomis įsiremdavau į kojūgalį, pati sukąsdavau dantis iš skausmo, ir visom jėgom bandžiau save sutramdyt, kad nenustumti sūnelio, juk gamta taip sutvėrė - jei yra skausmas - refleksiškai jo stengiames atsikratyt.

Kartu su vyru vis bandėme keisti padėtis, išnaršėme internetą, vis žiūrėjome, ką darome ne taip. Bet žindymo technika buvo jau gera. Teliko užgydyti žaizdas. O po kiekvieno valgymo tas šašas išbrinkdavo ir nukrisdavo. Ir vėl viskas iš naujo. Tas užtruko savaitę - pusantros. Ir jokių pientraukių.

Pagaliau viskas sugijo. Vaikelis valgo gan dažnai. Aš irgi stengiuosi rūpintis savo racionu. Maitinuosi kaip ir visada - sveikai. Tik kažkodėl norėjosi daug varškės. Per dieną galėjau suvalgyt pusę kg. O sūnelis vis dar neramus, kaip ir pirmą gyvenimo naktį. Mes vis nešiojam ant rankyčių, užmiega tik nešiojamas. Patikėkit... Buvo tikrai sunku.

Kol viena gydytoja patarė kol kas atsisakyti varškės ir visko, kur yra daug baltymų. Nežinau, ar tas padėjo, ar laikas gydo... Bet tos pačiog daktarės frazė man sunkiomis minutėmis suteikdavo jėgų: O TU KĄ, MANEI - PAGIMDYSI VAIKĄ IR TURĖSI LAIKO ILSĖTIS? Tad susikaupdavau ir bandžiau nuvyti mintis "ojojoj kaip sunku" :)

Atėjo laikas mastitams

Pienuko turėjau marias. Dėl stipraus oksitocino reflekso pienas purškė į visas puses, springdavo ir sūnelis. Tad turėdavau pirmą dozę nusitraukinėt. Tada duodu vieną krūtį, o ant kitos - pieno surinkimo kaušelį. Nes bankrotuočiau keisdama įdėklus. Ir tą susirinkusį pienelį - į šaldiklį. O kai atėjo laikas papildomam primaitinimui ir košėms - jas viriau su savo pienuku.

O mastitų turėjau per pirmą pusmetį kokius 5. Temperatūrą, skausmai... Prieš žindymą - šiltas dušas, maitinimas tai iš vienos krūties, tai iš kitos, po žindymo - ledo pūslės. Jokių kopūsto lapų. Ir Ibuprofenas. Kartą net teko važiuot pas žindymo specialistę, kad ji padėtų man nusitraukti pieną. Juk pati negalėjau nė prisiliest prie skaudančios krūties, o vyras, matyt, bijojo.

Tad traukėm vėlyvą vakarą pas Jolantą Meištininkienę. Būsiu ir jai dėkinga už pagalbą iki grabo lentos. Po jos švelnių rankų ir veiksmingos procedūros iškart ir skausmas dingo, ir temperatūra praėjo. O vėliau aš ir pati išmokau atsargiai išmasažuoti guzus.

Tokie buvo mano pirmieji žindymo mėnesiai. Viską įveikėm kartu. O sūnelis visą tą laiką sėkmingai gaudavo auksinį mamos pienelį, nesirgo, augo ir tvirtėjo. 

Dėl nujunkymo visai nesijaudinu

Dabar Nikitai 1 metai ir 9 mėn. Ir su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad aš vis dar maitinu. Ir nors žindymas jau praranda savo fiziologinę prasmę, bet tie gaunami lašeliai suteikia sūneliui gerą paramą imunitetui. Dėl nujunkymo visai nesijaudinu: jau dabar matau, kaip viskas palaipsniui tvarkosi. Greit 2 metukai, tad, spėju, iki to laiko jis ir pats atsisakys mamos krūties. 

Štai tiks mūsų pasakojimas: mano darbas su savim, sūnelio gerovė ir sveikata, ir mano mylimo žmogaus parama. Linkiu visoms, kad sunkią minutę jau norės pasiduoti ir eiti skiesti mišinuko miltelius dar kartą pagalvot: viskas praeina, ir tas praeis. Tikrai.

Tereikia palaukt, pakentėt. Juk tai tik viena sunki diena/savaitė/mėnuo. O ant kortos - mūsų vaikų sveikata ir gerovė. O tą geriausiai suteiks - motinos pienas!

STIPRYBĖS, KANTRYBĖS IR DŽIAUGSMO!!!

Pasidalink patirtimi apie mažylio žindymą:

Mano žindymo sėkmės paslaptis

2 konkurso dalyvėms padovanosime po Kazimiero Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“.

Papildyta knyga „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“

{smallpic:1}