Įdomūs pokalbiai su vaiku

Mamos mėgsta sakyti, kad vaikai - mūsų mokytojai. Neabejotinai juos augindami be galo daug patiriame ir paamatome pasaulį kitomis akimis, tad šis teiginys būtų teisingas, jei tik jie nepriverstų mūsų mokyti juos. :D Su draugais ir facebooke nuolat dalinuosi mūsų ir dukrų patirtimi, kuri tiesiog nutinka kasdienybėje, tad tais pokalbiais nusprendžiau pasidalinti šiandienos blog'e.

Štai vakar staiga, netikėtai, po ilgos tylos, dukra Žemyna (beveik ketverių) ima ir paklausia:
- O iš ko padarytas liežuvis?
- Ką? - sutrikusi atitraukiu dėmesį nuo klijuojamų jos gimtadieniui skirtų dekoracijų.
- Iš ko padarytas liežuvis, klausiu, - pakartoja nekantriai.
- Hm... Iš raumenukų, - atsakau susimąsčiusi.
- O rankos? - neatlyžta.
- Na, rankos turbūt irgi iš raumenukų, kaulų, kraujagyslių, odos, - vardiju primirštas biologijos žinias 
- O kojos irgi? 
- Taip.
- O burna? Iš dantų? O iš ko dantys?
Jaučiuosi kaip mokykloje, kai nebūdavau pasiruošusi atsakinėjimui. 
- Ahm... dantys turi emalį ir nervus... ir panašūs į kaulus.

Žodžiu, Renesnso epochoje tokie kaip ji vogdavo lavonus, kad galėtų pasižiūrėti, kas slypi viduje 

O štai kitą kartą paprovokuoti sugalvojau aš pati. Mėgstu vaikams uždavinėti pagal amžių per sudėtingus klausimus.

- O kur gyvena Kalėdų Senelis? - klausiu. Nebuvau jai pasakojusi, kad, neva, Laplandijoje.

- Danguje, - atsako nė nesudvejojusi.

- O tai kaip jis ten gyvena? Kaip ten įlipa?

- Mama, Kalėdų Senelis tiesiog ten yra, kitaip tikrai nematytų, kur gyvena vaikai.

Atsakymas mane nustebino. Laplandijos, o kodėl Laplandijos? Didesnė tikimybė, kad Kalėdų Senelis iš tiesų egzistuoja ir jis yra tik dar vienas Dievo pavidalas. 

O pabaigai vieną iš kvailesnių.

- Žemyna, ateik.

- Ne.

-Man reikia tavo pagalbos, ateik.

- Ne, čia mano pagalba.

Tad prieš dalindami ją kairėn ir dešinėn, prisiminkite, kad pagalba yra JŪSŲ. Išmokite pasakyti "ne", kai tikrai reikia. :)