Och, tos ligos ligelės... Man tai pats baisiausias dalykas, kai vaikai serga. Nervinuosi, esu bejėgė... Bet taip buvo iš pradžių - pirmas vaikas, pirma sloga, pirmas kosulys...
O dabar įsisamonini, kad nesi bejėgė, o gali padėti - apgaubi meile, suteiki ramybę ir galimybę sveikti.Taip, sergantiems pas mane vaikams tikrai tenka daugiau dėmesio, bet tai natūralu, vaikas lieka namie, tu kartu su juo. Skaitai knygutes, laikai apkabinusi glėbyje, kol nukrenta temperatūra... Ir tikrai neįsivaizduoju kitaip :)
Vyresnysis vis dar turi [rivilegiją, kai serga ar blogai jaučiasi užmiega pas mus lovos viduryje. Juk vien prisiglaudus prie mamos sumažėja galvytės skausmas, o mamai uždėjus ranką ant skaudančios austės, ji stebuklingai pasveiksta... O ir aš galiu stebėti vaiko savijautą.
Msnau, tuo metu tikrai vaikams svarbu mūsų dėmesys, meilė, apkabinimai ir švelnūs žodžiai.
