Kartą vienoje šalyje gyveno graži šeimyna. Mama, tėtis ir du vaikučiai. Mergaitė buvo Jonė, berniukas Gustas. Didelio miesto vidury, Jonė ir Gustas lankė darželį. Tėtis ryte atveždavo vaikus į darželį, o mama vakare pasiimdavo ir ramiu žingsniu kulniuodavo link namų. Beeinant namo Gustas su Jone aplankydavo kiekvieną kertelę, pastebėdavo kiekvieną akmenėlį. Oras vis šilo. Artėjo vasaros atostogų metas. Jonė su Gustu jų labai laukė. Jie žinojo, kad važiuos į kaimuką pas gimines, kur pamatys tikrus gyvuliusir jų mažylius. Apie kurios mama arba tėtis skaitė knygose.
Sesė su broliu kas vakarą vis galvodavo ką veiks ir kaip atrodo tie vis gyvuliai ištikrųjų.
Ir pagaliau vieną rytą atsikėlus jie niekur neskubėjo, ramiai valgė pusryčiams mamos keptus blynus, nors buvo darbo diena. Jon su Gustu susižvalgė ir paklausė ar jau atostogos?
Mama ramiai linktelėjo galva.Vaikai šoko nuo stalo ir šaukdami:VALIO VALIO ATOSTOGOS, VALIOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOO!!!
Susikrovę daiktus šeimyna pajudėjo kaimuko link. Vaikučiai nerimavo ar tikrai viskas bus taip kaip jie tikisi ir vis klausinėjo ar dar toli ar dar toli???
Tik atvykus pirmasis su jais pasilabino šuo Juodulis ir katinas Murklys.
Pasidėję daiktus, vaikai spirgėjo greičiau bėgti į tvartą, kuriame gyveno avytės ir jų mažyliai. Dėdė pasiėmė vaikus už rankų ir nusivedė supažindinti. Vaikai iš pradžių nedrąsiai stebėjo gyvulius už tvoros, kol po truputį įsidrąsinę įžengė vidun. Avys subliovė beeeee.
Jonė išgirdo: kaip gyyyyyveeeeeniiiiiiiii?
o Gustas išgirdo: ko čia taip žiūūūūūūūūūriiiiiiiiiii?
Brolis su sese pažiūrėjo vienas į kitą ir pasikrapštė ausis. Kai avys norėjo dar kažką pasakyti, vaikai išgirdo mamos balsą: Vaikai valgyt. Jie iškišo galvas ir abu vienu metu šūktelėjo: ne dar ne, norim pažaisti.
Jie taip susidraugavo, kad net leisadavo ožkytėm daryt šuolius per juos. O labiausiai patiko maitinti mažylius iš mažo buteliuko. Bėgo dienos....
Vieną dieną miško pakraštį renkant uogas, jie pamatė liūdna karvytę. Jonė su Gustu pribėgo ir palausė ko ji tokia liūdna. Karvytė atsakė:
- O kaip nebūsiu liūdna, jei pamečiau maytę. Vaikučiams pagailo karvytės ir jie nusprendė padėti surati nuliūduiods karvytės mamytę. Jie klausė kelio, pas triušiuką, jis sakė nežiną ir siūlė klausti pas ežiuką. Priėję ežiuko namus, jie paklausė kelio pas karvytės mamytę, bet ir jis nežinojo. Tuomet jie klausė pas patį protingiausią miško gyventoją apuoką. Apuokas apskridęs kelis ratus pamatė liųdna karvę ir grįžęs papasakojo ką matė. Ir parodė kelią. Taip karvytė rado savo mamytę. Ji pažadėjo daugiau niekur neiti toli nuo mamytės.
Vaikai grįžo nuvargę ir alkani namo. Pavalgę, jie tik spėjo padėti galvas ant pagalvėlės ir tuojau pat užmigo.
Kitą rytą nubudę kieme pamatė vaikštinėjant pulką vištų su mažais viščiukais. Jos vaikščiojo ir kapstė žemę, ieškodamos kur skanesnis kirminukas gyvena.
Vaikams bestebint vištas, Juodulis pradėjo loti. Jonė palei tverto sieną pamatė ryžą uodegą. Ji tyliai tyliai priėjo prie Gusto ir parodė, jam pirštu į tą pusę. Gustas ėmė šaukt lapė lapė , kur buvę kur nebuvę pristatė suaugusieji ir nuginė lapę šalin.
Jonei ir Gustui labai parūpo kaip ta lapė atrodo iš arti ir kita diena jau tyliai abu ganė vištas ir laukė lapės, vis tikėdami, kad ji sugrįš. Ilgai laukt neteko. Tik šį kart Gustas jau nebešaukė. Jie tyliai prisiartino prie lapės ir paklausė ko ji taip atsargiai palei tvarto siena einanti?
Lapė atsakė, kad ji tik šiaip sukiojasi, nors burna buvo pilna seilių bežiūrint į gražų vištų pulkelį. Vaikai patikėję lape nubėgo žaisdami.
O lapė tuo metu tik capt vištą ir neša. Vištą rėkia kud kuda kud kuda, lapė snapė mane neša, vaikai gelbėkit. Jonė su Gustu išgirdo ir atėmė vištą iš lapės. Bei pačią lapę pričiupo, iškraršė, jai kailį, taip, kad jis niekada daugiau nei vienos vištos nenuskraiudė.
Štai kiek puikių nuotykių buvo Jonės ir Gustos atostogu metu, ir aš ten buvau alų midų gėriau burnoj neturėjau.
