Po beveik dvejų metų pertraukos į mūsų gyvenimą vėl įsisuka pokyčiai. Ar pokyčiai gerai ar ne, vienareikšmiškai sakau - gerai, bet tai nereiškia, kad lengva. Oj kaip nelengva.
Taip susiklostė, nori to ar ne, kad man tenka išeiti į darbus. Pradžioje, nesuvokdama visko iki galo, užsidegusi ieškojau darbo, kažko naujo, kur galėčiau save realizuoti, o kartu ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Nusiteikusi ilgai paieškai, net iki galo nesuvokiau, kad viskas gali nutikti greitai. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, ko nesitiki - įvyksta labai greitai. Lyg ir aplankė nedidelis pasitenkinimas, kad po pirmojo darbo pokalbio telefonu, buvau pakviesta į kito etapo pokalbį, o po kelių dienų...po kelių dienų ir į galutinį pokalbį, o po mažiau nei savaitės, mane pakvietė ir dirbti. Argi ne sėkmė? Karjeros žmonės pasakytų, dar ir kokia sėkmė. Bet išgirdusi, kad esu kviečiama dirbti, padėjusi ragelį, nežinojau ar džiaugtis ar verkti. Tą vakarą, įsipylusi taurę savo mėgstamo raudonojo vyno, nežinojau ar čia švenčiu, ar liūdžiu. Labiausiai viską sujaukė žinia, kad reikia pradėti dirbti "vakar", t.y. kuo greičiau. Užsidegimą pakeitė natūralus sumišimas, o ką dabar daryti? Kaip dabar bus? Ar aš noriu? Ar aš sugebėsiu? O kaip Jonukas?
Taigi pokyčiai užgriuvo staiga ir tikėtai-netikėtai. Tikėtai, nes juk blaiviu protu suvokiau, kur veliuosi, viskas buvo apgalvota, pakalbėta ir apskaičiuota, o netikėtai, nes nuoširdžiai pasirodo iki galo širdyje nesuvokiau tų pokyčių realumo.
Dabar sėdžiu ir nesuprantu savo sumišimo. Jonukui surasta pati nuostabiausia mamos alternatyva, t.y. auklė, pažįstamas žmogus, kuris mielai sutiko tokiu jaunikaičiu iki darželio (rudens) pasirūpinti. Atrodo šalia namų, pažįstamas žmogus, savas, pažįstamas kiemas, savi pažįstami kiemo draugai, beveik nepasikeitusi aplinka. Atrodo geriau ir būti negali šiam pereinama laikotarpiui iki darželio. Viskas lyg ir tas pats...tik mamos nėra šalia. O pasirodo ta maža smulkmenėlė ir yra didžiausia problema. Apsilankėme pas auklytę svečiuose kartu ir mano didžiam nustebimui, Jonukas nuo pirmos akimirkos pasijautė kaip namuose - nespėjęs batų nusiauti, jau lėkė žaisti, jokių prilipimų prie mano kojos (kaip dažnai būna naujuose namuose), jokių prisiklijavimų prie lauko durų ir šaukimo "mamo" (namo), nors daugelyje naujų vietų lauko durys nuo to kentėdavo, jokių prisiglaudimų prie mamos, labai noriai bendravimas su auklyte ir laisvas elgesys tuose namuose mane maloniai nustebino. Tai nuteikė pozityviai ir nerimą pakeitė šioks toks palengvėjimas iki...kitos dienos. Kitą dieną nusprendėme palikti Jonuką vieną auklytės namuose kelioms valandoms, atsisveikinome, pasakėme vieni kitiems "ate ate", patikinome, kad grįšime ir iškeliavome tvarkyti reikalų. Sutvarkėme vos vieną, kai po valandėlės teko grįžti, nes mamos kvietimą išgirdo manau ir visi kaimynai. Ką daryti? Grįžti? Leisti verkti? Nestresuoti vaiko? O gal taip turi būti? Milijonas klausimų iškilo galvoje, tik suvokiau, kad visgi nebus taip lengva. Tik įėjus pro duris, vaikas nurimo per sekundė ir nulėkė žaisti, lyg viskas būtų buvę tvarkoje. Jokių "prisiklijavimų", jokių mamos "nepaleidimų", toks jausmas, kad mama ižengė pro duris ir vėl viskas stojosi į vėžes. Pas auklytę buvimą tęsėme su mama. Viskas buvo puiku iki tol, kol vaikas prisimindavo mamą. Pamatydavo ir vėl gerai. Grįžome namo prieš pietų miegą ir aš likau giliai sumišusi, tai ką dabar daryti?????
Auginau Jonuką prieraišumo principais. Tai reiškia buvau visada šalia, kai manęs reikėdavo, net nekilo mintis niekada, kad pripras, per daug prisiriš ir panašiai. Tikiu tuo, kad vaikui reikia mamos, ji saugumo garantas ir tikėsiu tuo visada. Bet ką dabar daryti, kai laukia tokie pokyčiai?
Intuityviai tiesiog jaučiu, kad tiesiog yra du pasirinkimai: pirmasis - nuosekliai tęsti pratinimą prie auklytės ir nebėgti pas Jonuką vien jam pašaukus, nes nieko nebus, arba antrasis - neiti į darbą. Kad ir kaip sunku, dirbti eiti reikia, tai lieka vienas variantas ir jis labai aiškus. O kaip suteikti kuo mažiau neigiamų emocijų ir streso Jonukui? Štai kur dilema?
Žinau, kad savo neramia siela ir mintimis, perduodu viską ir Jonukui, nes jei atvirai, nenoriu jo palikti, labai nenoriu. Kiekvieną dieną, pakėlusi akis į dangų, savojo mažojo angelo sargo prašau stiprybės ir ramybės sau, nes tikiu, kad mano nusiteikimas ir būsena nuteikia ir Jonuką.
Kai pagalvoju dabar, o viskas galėjo būti kitaip....
Tas etapas anksčiau ar vėliau ateina, tačiau kad parašei - puiku, gauni tokio lyg "raminimo" dozę, kad ne vienai tau taip, žinoma, kai reikia atskžiskirti - atrodo, kad viskas griūna, tačiau po truputį, mažais žingsneliais viskas stos į vėžes, tik reik nuoseklumo, kaip kažkuri ir rašė (ir pati rašei), kad vaikas "nepasimestų".
labai teisingai viska surasei 😀 labai ramina tas palaikymas, kad tikrai viskas baigsis ir pagaliau galesiu skirti mintis dziaugsmui savo pasikeitusio asmeninio gyvenimo 😀
beje, aciu visoms uz sveikinimus ir linkejimus 😉 tikrai zinau, kad etapas laikinas, ne pirmi mes ir ne paskutiniai turbut tokioje situacijoje ir visi praeina ja. Beje, siandien 3 diena pas auklyte buvo, 2 diena palikau viena. Jei vakar dar pazaide graziai bent 30 minuciu ir veliau sauke mama, tai siandien sake nuo pat mano isejimo, kaip pradejo mane kviesti tai ir prakviete mama visa pusantros valandos, kol kas neatejau. Auklyte minejo, kad susikalbejo su juo, vis siule ka veikti, sutikdavo 3 sekundem ir vel saukdavo mama. Ant ranku ejo, klausesi kad mama gris ir pan. Kai grizau, vel kaip niekur nieko nuejo zaisti ir atrodo butu ir butu. Ech 😀 na tesime siandien toliau: paliksiu su teciu, atsisveikinsiu, pasakysiu kad grisiu. Rytoj pas senelius paliksiu, vel grisiu. Pirmadienis antradienis vel pas auklyte, vel taip pat. Kaip palengvinti jam ta suvokima, kad juk viskas gerai. P.S svarbiausia ryte ejo rengtis, tik del to kad pasakiau jog eisim pas teta auklyte, pasakojo visa ryta ka veiks, rodel kelia, tik iejom, su batais vos ne leke i zaidmu kambari. Nesuprantu...
o kiek jums uztruko adaptacija iki to laiko kai vaikas jau daugiau maziau neverkdavo kad mamos nera? As stengiuosi buti rami, nezaidziu atsisveikindama, grizusi neguodziu, kaip tik visa dziaugminga pasveikinu, nukreipiu kalba apie tai kad jam liudna, akcentuoju kad grizau, nes zadejau, visada grisiu. Klausineju kaip sekesi, ka veike, kad parodytu zaisliukus ir pan. Vaikas kol kas nemate manes nei liudnos, nei ilgesingos kokios, kaip sakau 😀
aciu labai uz sveikinimus, tikrai sirdies kerteleje dziaugiuosi tuo ir manau kai viskas susitvarkys su Jonuko adaptacija, svesiu pirma darbo diena be streso, va tada tas dziaugsmas tikras ir ateis, nes dabar tas pergyvenimas del auklytes nustumia visas kitas mintis salin 😀
del auklytes, ilgai galvojau kas geriau, ar nepazistamas zmogus ir savuose namuose, ar savas zmogus kituose namuose. Kazkaip ivertine galimybes ir pasiula, nusprendeme, kad uz sava zmogu nieko negali buti geriau. Jonukas ja pazista, jau metus kieme susitinkam, zaidziam kartu, bendraujam. Kas mane labai nustebino, kad jis pas ja jautesi kaip namuose (butas identiskas musiskiam, tai pliusas), ko niekada anksciau nebuvo, labai graziai ir be jokiu problemu su ja bendrauja, kreipiasi teta, eina ant ranku, viskas atsakineja jai, bendrauja. Sita vieta man rami, nes tikejausi kad sunkiau bus adaptuotis naujuose namuose ir su auklyte nei pabuti be mamos, o cia gaunasi, kad viskas puiku, bet reikia mamos.
Evelina, tikrai taip, labai taikliai parasytas tas mano jausmas: siek tiek liudna, siek tiek kalta, siek tiek baimes. Viskas taip susipainioje dabar. Esu is tu zmoniu, kad baiminuosi to ko nezinau. As nezinau kaip bus ir kada bus gerai. Kas nors pasakytu, kad va po 4 dienu Jonukas jau jausisi puikiai ir nebeverks ir buciau rami kaip belgas. Pacios jo asaros ir manes kvietimas manes netrikdo, sioje vietoje esu stipri, bet labiausiai neramina, kad nezinau kaip bus ateityje, ar visgi tikrai tai pasibaigs, ar tikrai viskas bus gerai. Stengiuosi buti stipri, tik kartais jau nebegaliu, nes toks jausmas, kad vienintele negaliu paluzti, nes visiems bus tik blogiau nuo to. Vyras stresinasi, kalbomis apie tai mane nori nenori ismusa is veziu, nezinia ta, klausimai visu, pastebejimai, komentarai, kad kazkur praziurejome kazka augindami, kad vaikas dabar toks, labai nepadeda... 😀 na zodziu, reikia atsiriboti ir eiti toliau. Aciu tau 😉
Mano Jonukas ir labai prisirises prie manęs. Tas pereinamas laikotarpis nelengvas, bet jeigu tu pati tikrai pasitiki tuo žmogum kas prižiūrės tavo vaiką tai kiek palengvina situacija. Vaikai labai jaučia mamos emocijas. Tiesiog toliau tesk pasidaryk maža tradicija kad palinki vaikui geros dienos, pasakyk kad myli ir būtinai kad pasiimsi ji. Man tas padeda maža smulkmena ir pamojavimas per langą maloniai nuteikia. Dabar išmokom ir oro bucinuka pasiųsti. Kantrybes šiam etape viskas bus gerai. Džiugu kad darbą gavai
Smagu girdėt tokias naujienas, manau, visi pokyčiai tikrai bus į gerą 😀 sėkmės naujuose darbuose, Gintare 🌷 😀
Bet kokiu atveju, rasti darbą jau yra tam tikra šventė, tad sveikinimai užbaigus paieškų etapą! 😀 Manau visos mes anksčiau ar vėliau išgyvename ar dar išgyvensime tokius jausmus. Kažkur skaičiau, kad tokiose situacijose svarbiausia laikytis nuoseklumo, nesimėtyti ir taip neklaidinti vaiko.
O gal Jonukui lengviau būtų savo namuose su auklyte? Nes supratau, kad dabar jis pas auklytę namuose.
Gal tau ir sunku nes nuolat galvoji kas butu jei butu, lyg ir nejausdama bet jauti kazkoki kaltes jausma, kad va dabar butu taip ir taip. Veliau nejuciomis lyg kaltiname save " paleidus" viena "netycia", kita reikia paleisti samoningai... man atrodo turi isgerti dar viena taure vyno tik ja gerdama zinoti kad sventi nauja etapa, tavo berniukas ugtelejo, tu eini pasikrauti ne tik finansinio bagazo bet ir nauju emociju, atsisviezinti, igyti nauju patirciu, atsipalaiduoti, kad galetum veliau gurkstelti dar karta megstamo vyno paskutini karta, nes ateis laikas paciam prasmingiausiam naujam planavimui.
O isleisdama sunyti nesimetyk, buk ryztinga.visi ta pajus ir bus visiems lengviau
Cia tos pacios problemos kaip ir su palikimu darzelyje, visos mes ta isgyvenam, tik dabar atrodo kad dangus griuna, bet paskui bus lengva lengva...
Sekmes dirbant😉