Čiulpimo refleksas iki metų vaikučiui labai stiprus. Šis refleksas svarbus ne tik maitinimosi prasme, bet ir suteikia mažyliui emocinį komfortą.
Jeigu mažylis čiulpė čiulptuką, pradėjus kaltis pirmiesiems dantukams, tėvai stengiasi jo nebeduoti. O ką daryti, jei vietoje čiulptuko vaikutis ėmė čiulpti savo pirštą, dažniausiai nykštį?
Čiulptuką pakeičia pirštukas
Pasak specialistų, jei naujagimiai čiulpia pirštą ar net stengiasi susikišti į burnytę visą kumštuką – tai normalu, tokiu būdu jie pažįsta pasaulį ir aplinką. Tačiau tėvai turėtų atkreipt dėmesį į tai, kad tai nebūtų pernelyg aktyviai ir dažnai čiulpiamas vienas pirštas.
Gali būti, kad metukų ar dvimetis mažylis, iš kurio buvo atimta „soskė“, nusiraminimą randa čiulpdamas pirštuką.
Piršto čiulpimas gali išprovokuoti netinkamą sąkandį, taip pat dažnas čiulpimas kenkia dantukams, be to, gali deformuotis ir pats pirštukas.
Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikučiui neurozė, jis jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.
Kada čiulpia pirštukus?
Paprastai pirštas burnytėje būna tuomet, kai vaikas susijaudinęs, išsigandęs ar stengiasi užmigti, arba mintimis yra savo pasaulyje: piešdamas, vartydamas knygą, žiūrėdamas filmuką.
Galbūt kai kurie šeimos nariai turi kokį nors neurozinį įprotį. Suaugusieji nečiulpia piršto, bet galbūt suka plaukus aplink pirštą, kramto nagus.
Jei bandysite liepimu vaikui atsisakyti piršto čiulpimo ar ištepsite pirštą garstyčiomis ir pan., gali būti, kad šį įprotį mažylis pakeis kitu: ims kramtyti nagus ir kt.
Todėl dvimečiui-trimečiui jau galite paaiškinti, kodėl blogai čiulpti pirštuką. Tai sakydami sukurkite jaukią atmosferą, patys nesinervinkite, vaiko nebarkite. Duokite vaikučiui besąlyginę meilę, dažniau su juo praleiskite laiko, žaiskite aktyvius žaidimus ir pan.
Tik tokiu atveju vaikas įgys stabilią emocinę pusiausvyrą ir jam nebereiks nervinio užsiėmimo kaip prištuko čiulpimas.
