Ar mano vaikas – „rankinukas“? Toks klausimas kyla mamoms, kurių vaikučiai nuolat prašosi ant rankų. Ar normalu, kad vaikai nenori vieni gulėti lovelėje? Ar nepripras ir neišleps?
Du vienos šeimos vaikai – skirtingi
Mama Aušra augina du vaikučius. Pirmajam – penkeri, o antrajai – vos pusė metų. Pasak mamos, abu skiriasi kaip diena ir naktis. Sūnus buvo „nepretenzingas“, kaip sako mama, kur paliksi, ten ir rasi. Tuo tarpu dukrytė nuo gimimo prašosi pas mamą ant rankų. Rodos, ir pavalgius, ir pamiegojus, bet nei lovelėje, nei kėdutėje viena būti nenori. Vos tik paima mama, zirzimai iš karto baigiasi.
Vaikų ligų gydytoja Rasa Katkevičienė iš savo praktikos ir kaip trijų vaikų mama „Mamyčių klubui“ sakė, kad vieniems vaikams reikia, kad jie būtų nešiojami, o kitiems - nelabai. Pastarieji pazirzia ir nusiramina be jokių didelių tėvų pastangų.
Gydytoja sako, kad tėvams nereikia bijoti, jog vaikas taps rankinuku, atvirkščiai, vaiko lietimas, glaudimas ir mylavimas jam yra gyvybiškai svarbūs: „JAV mokslininkai atliko vieną tyrimą, kuris parodė, kad jeigu vaikas neimamas ant rankų ir yra minimaliai liečiamas, jis nustoja normaliai valgyti ir augti. Taigi, nepaimami ant rankų mažyliai neauga fizine prasme“ – sako specialistė.
Nešiojimas šiandien reikalingas vaiko sėkmingai ateičiai
Panašias mintis išsakė ir psichologė, dr. Rasa Bieliauskaitė: „Pirmaisiais metais vaikui yra svarbiausia pajausti ryšį su mama. Tai labai svarbu sėkmingiems vėlesniems vaiko santykiams su mama. Labai svarbu, kad mama reaguoja ir patenkina vaiko poreikius. Buvimas ant rankų kūdikiui yra natūralus dalykas.
Dar gyvendamas mamos pilvelyje, jis girdi mamos balsą, širdies plakimą, svyruojantį judėjimą - tai vaiką raminančiai veikia. Buvimas pas mamą ant rankų jam tai primena, jis atsipalaiduoja, todėl galima sakyti, kad vaiko buvimas prisiglaudus prie mamos, jo nešiojimas yra svarbus bendrai raidai- ir emocinei, ir pažintinei, ir intelektualinei“.
Nepulti į kraštutinumus
Kaip ir straipsnelio pradžioje aprašytai mamai Aušrai, taip ir kitoms mamoms, kyla klausimas – ar nepadarysiu meškos paslaugos vaikui, nuolat jį glausdama, nešiodama ir lepindama?
Vaikų ligų gydytoja Rasa Katkevičienė sako, kad per didelė globa kenkia, ir, kaip ir visur, čia geriausia rasti aukso vidurį: „Kai vaikas ima pykti, nerimauti, pavyzdžiui, perrengiamas, priežastis aiški. Jis nenori dėtis kepurės. Tada nereikia sakyti: „Tuo nuraminsiu, tada užmausius pirštinę“.
Kai vaikas tampa fiziškai aktyvesnis, išmoksta šliaužti ar ropoti, reikia jam leisti būti savarankiškesniu. Taip jis lavins savo fizinius judesius, tobulės. Padėkite paimdami ant rankų, kai to reikia – pavyzdžiui, mažylis kažkur užstrigo, jam reikia pagalbos.
Kai vaikas mokosi vaikščioti, pernelyg didelės globos irgi nereikia – neskubėkite imti ant rankų vos suklupus, neriškite ant pavadėlio, kol nemoka laikyti pusiausvyros. Jis to išmoks tada, kai ateis laikas, leiskite vaikui pačiam to mokytis pernelyg neglobodami“.
Mano abu vaikai mėgo ant rankų keliauti po namus. Vaikščiodavau ir pasakodavau: čia tas, čia anas. Abiem tas noras ant rankų prraėjo, kai išmoko šliaužti/ropoti ir galėjo judėti savarankiškai. 😀 viskas taip laikina 😀