Pasak psichologės Sonatos Vizgaudienės, daugelis vaikų nori turėti naminį gyvūnėlį, ypač šuniuką. Juk nuo mažens visur mokoma - šuo žmogaus draugas, o vaikučiams būtina draugauti. Juk, kai nuvilia žmonės, kaip gera, kad bent šuo žiūri į tave draugišku žvilgsniu.
Šuniukai niekada neišduoda, jie prieraišūs, linksmi, ypač draugiški ir viso to moko savo šeimininkus.
Taigi, vaikučiams kasdienis bendravimas su šuniuku turi tik teigiamą poveikį. Tai ne tik besąlygiškos draugystės ryšys, jis moko atsakomybės ir rūpestingumo. Dažniausiai jei vaikas prisižada rūpintis šuniuku, tai ir daro. O jei kartais pavargsta ir pabamba - normalu. Ar mes nepavargstame rūpintis savo atžalomis, ar nepabambame ir kartais labai norime, kad mus kas pavaduotų.
Jei tik leidžia buitinės aplinkybės, leiskite vaikams turėti ir rūpintis šuniuku, jis teiks džiaugsmo visai šeimai.
Aišku, prieš įsigydami šuniuką:
- aptarkite visas detales, už ką vaikas bus atsakingas
- vaikas ir pats turi sutikti su visomis šuniuko priežiūros taisyklėmis
- atsižvelkite į vaiko amžių. Iki 8 metų didesnės atsakomybės už šuniuką vaikui skirti nereikėtų, nes jis dar nebrandus prisiimti tokią atsakomybę. Jaunesniems vaikams skirkite lengvesnes užduotis.
- nuo 9 metų vaikai puikiai sugeba pasirūpinti savo augintiniais.
- prieš įsigyjant šuniuką, visa šeima turi vadovautis ne emocijomis, o labai aiškiai įsivertinti savo galimybės, ar tikrai šuniukas jų gyvenimo sąlygoms ir būdui tinka.
- pasikalbėkite su draugais, kurie augina šunis ir tik tada priimkite sprendimą. Juk blogiausia būtų vėliau šuniukui ieškoti kitų šeimininkų. Tokia patirtis vaikams tikrai nereikalinga.
Pavyzdžiui, mes taip pat turime šuniuką (2,5 metų). Kai jį įsigijome, sutarėme, kad dukra, turės juo rūpintis. Dabar dukrai 11 metų ir ji puikiai rūpinasi šuniuku, rytais anksčiau keliasi ir jį vedžioja, maitina, ypač sunerimsta, jei šunelis sunegaluoja. Žodžiu, mūsų šeimoje dėl šuniuko nekyla jokių problemų (tik mažius užpavydi dėmesio šuniukui ir konkuruoja su juo kaip su broliu), o teigiamų emocijų daug.
