Daugelis šiuolaikinių mamų nuo vaiko gimimo pradeda rūpintis jo ugdymu. O vienas iš populiariausių užsiėmimų susilaukus vaikučio - muzikos pamokėlės. Bet ar iš tiesų reikia skubėti kuo anksčiau? Kaip išsirinkti kokybiškas pamokas? Ir ar visiems vaikams jos tinka? Kalbamės su mokyklėlės visai šeimai „Strazdanėlės“ (www.strazdaneles.lt) vadovė, muzikos mokytoja Sonata Latvėnaite-Kričeniene.
Kada su vaikais/kūdikiais galima pradėti lankyti muzikos pamokas?
Galima nuo 2 mėn., bet rekomenduojama nuo 4 mėn. nes tuomet vaikas jau aiškiau reiškia reakcijas ir reaguoja į aplinką. 4 mėnesių sulaukęs kūdikis jau koncentruoja žvilgsnį, skleidžia garsus, tvirtai laiko galvą, koordinuoja judesius, šypsosi, guguoja, matydama tai mama tiesiog jaučiasi drąsiau ir jaukiau. Tad atsakymas čia paprastas – geriausias laikas tada, kai mama tam jaučiasi pasiruošusi. Svarbiausia kad iki to laiko mama namuose nepamirštų su vaiku bendrauti, padainuoti, pasupti, pasikalbėti ir tai darytų nuo pirmųjų dienų. Gimus kūdikiui neužtenka prausti, maitinti, jis turi gyventi natūralioje aplinkoje jis pasiruošęs pažinti, mokytis patiria ir tie pirmieji metai yra svarbiausi. Jis neturėtų augti visiškoje tyloje, tai visų prima svarbu tam, kad jis jaustųsi saugus. Jei su vaiku neužsiimama, jam neleidžiama patirti – netobulėja jo gebėjimai.
Ką tai duoda vaikams?
Ugdomieji užsiėmimai visų pirma stiprina vaiko ir tėvų ryšį. Pirmaisiais metais vaikutis išmoksta daugiausiai. Muzika, atitinkamų garsų akcentavimas lavina vaiko atmintį, logiką, emocinę raišką, intuiciją, kūrybiškumą, teigimai veikia kūdikio sveikatą ir visapusišką vystymąsi. Muzikinio ugdymo teoretikas Edvinas Gordonas atlikęs ilgamečius stebėjimus ir tyrimus pabrėžia, kuo anksčiau vaikas susipažįsta su muzikiniu pasauliu tuo didesnes galimybes jis turi vėliau mokydamasis. Klausos fenomenas – svarbus vaiko muzikalumui atsirasti. Pirmiausia vaikas pripranta prie garsų, paskui patiria nuostabą ir malonumą, o dar vėliau tuos girdėtus garsus ima plačiai naudoti. Ankstyvoji patirtis aktyvina smegenų veiklą ir padeda mažyliui geriau įsisavinti informaciją.
O mamoms?
Mamoms tai galimybė atitrūkti nuo kasdienybės, pabendrauti su bendraminčiais, pasisemti idėjų ir praplėsti savo bendravimo su vaiku, muzikinį repertuarą. Tai laikas kai ji be sąžinės graužaties dėl neatliktų kitų pareigų atiduoda savo laiką mažyliui, padėdama jam augti.
Kaip mokomi patys mažiausi?
Kūdikystėje, o ir ankstyvoje vaikystėje mokymasis vyksta žaidžiant, žaidžiame muzika, judesiu, spalvomis. Reiktų suprasti, kad ugdomieji užsiėmimai – tai šimtaprocentinis atsidavimas ir buvimas su vaiku, be jokių papildomų buitinių intarpų, tai – bendravimo su vaiku laikas, tam tikras malonumo laikotarpis vaiko gyvenimo savaitėje. Yra paskaičiuota, kad kartą per savaitę 30 minučių trukmės užsiėmimo metu vaikas išgyvena 10080 minučių malonumo; o tai yra mažiau nei 3/1000 vaiko gyvenimo per savaitę; Mokytojo užduotis atrasti būdų padaryti šią patirtį reikšmingą, malonią tiek vaikui, tiek mamai, o kartu lavinamąją, kad jie ta veikla galėtų užsiimti likusias savaitės dienas iki kito užsiėmimo.
Ar verta sujungti muzikos klausymą su judesiais?
Ne tik verta, bet ir svarbu tai daryti. Iki pusės metų kūdikis natūraliai juda tekamaisiais judesiais, tarsi plaukioja aplinkoje, jis nejuda ritmiškai, jis tiesiog reaguoja į pokytį. Kaip jau minėjau ritmas ir judesys, bei tėvų meilė skatina vaiko smegenų bei viso organizmo vystymąsi. Svarbu stiprinti vaiko raumenukus, kad jis galėtų pradėti koordinuoti judesius, vėliau judėti, šliaužioti, ropoti. Naudingas žaidimas kontrastais – greita-lėta, judėti-sustoti, dainuoti-nutilti. Tyloje, ramioje būsenoje gana greit sulauksite vaiko atsako ir reakcijos. Muzikos pamokose kūdikiai klausosi įvairių garsų ir įvairių ritmų, jam sukuriamas muzikinis laukas kuriame jis pradeda ieškoti savo muzikinio garso, ima čiauškėti ir kalbėti. Ilgainiui jis girdi ir skiria aplinkos garsus, reaguoja į tuos garsus ir bando susieti judesį. Tai vadiname patyriminiu ugdymu.
Kada galima pastebėti pirmuosius rezultatus?
Naujagimiai kaupia klausimosi žodyną. Pirmas etapas – patyrimas. Kūdikis šiame etape dažniausiai tyli – pasuka galvą į muzikos šaltinio pusę, nutilus muzikai pradeda judėti. Tai sunkiausias etapas, atrodo dainuoji, groji, o darbo rezultatas pasimatys vėliau. Pradėjus vaikui čiauškėti mažylis jau žaidžia grasais. Tą čiauškėjimą galime skirstyti į toninį (eksperimentuojama su garso aukščiu) ir ritminiai (eksperimentuojama su trukme). Pradžioje tas čiauškėjimas neturi nieko bendro su muzika, o vėliau galima išgirsti tikslesnius atkartojimus. Ta pakopa gali tęstis iki 2 metukų, kurie pradėjo vėliau – iki ketverių. Iki kol vaikas nepradės vaikščioti jis skleidžia daug garsų jis tuos rezultatus parodo gana greit, tereikia stebėti reakcijas. Pradėjus vaikščioti dėmesys koncentruosis į judėjimą, aplinkos pažinimą ir kalbinę raišką, tad muzikinis ar kitoks ugdymas nustumiamas į antrąjį planą, bet ugdomoji veikla neturėtų sustoti. Realius rezultatus vėl pamatysite vaikui sulaukus 3-5 metų (priklausomai nuo kada pradėjote), o didžiausias kontrastas pasimatys kai vaikas žengs į pirmąją klasę.
Sakoma, muzikalus arba nemuzikalus vaikas, ar galima taip sakyti apie kūdikius?
Muzikalūs esame visi, svarbu kaip jis toliau vystomas, kiek pati šeima muzikali. Įgimtų muzikinių gabumų negalime nustatyti net genetiniais tyrimais, bet iki 9 metų galime įtakoti ir padėti juos stipriai paveikti muzikalia aplinka, tikslingu ugdymu bei skatinimu. Kūdikystėje, net ir ankstyvoje vaikystėje spręsti apie muzikinius gabumus nerekomenduočiau, kiekvienas vaikas turi užslėptų galimybių. Skaičiuojama kad apie 68 % vaikų turi vidutinius muzikinius gabumus, likusius 32 % žemesnius ar vidutinius. Pradėjus vaikui aktyviau judėti dar svarbiau neapsiriboti vien tik muzikiniu ugdymu ir pamažu įvesti mažyliui papildomos veiklos.
Juk nuo 1,5 metų prie muzikavimo ir akyvesnės judėjimo veiklos, puikiai tinka dailė, ji ypač svarbi smulkiosios motorikos vystymui, dėmesio sutelkimui, koncentracijai. Apie specializuotus, kryptingos veiklos būrelius siūlyčiau pradėti mąstyti tik tuomet kai vaikas pradeda keliauti į mokyklą iki tol reikia vystyti įvairius vaiko gebėjimus, skatinti jo poreikį saviraiškai per muziką, sportą, dailę, teatrą.
Mano asmeninė, kaip mamos patirtis parodė, kad reikia kuo daugiau duoti iki mokyklos ir neapsiriboti tik namais ir darželiu. O kaip įrodyti kitiems, kad tie rezultatai pasimatys vėliau, aš atsakymo neturiu, turbūt reikia tuo tikėti arba pamatyti savo akimis. Puikus pedagogas Godi Keller‘is iš Norvegijos yra pasakęs: „Paauglyje prabunda mąstytojas, kritikas. Jį apima gilus nusivylimas, pamačius pasaulio „neteisybes“. Todėl tuo metu atsiranda priklausomybės, bėgimas nuo realybės. Ir tuo amžiaus tarpsniu tampa svarbu tai, ar buvo graži vaikystė, ar turi paauglys į ką atsigręžti, ar turi gyvenimo „melodiją“. Taigi, ankstyvajame amžiuje mūsų visų įdėtas darbas itin svarbus ir daug svarbesnis už mokykloje įgytą patirtį. Kitaip tariant jis turi turėti daug „muzikos“ savo viduje ir ta tiesiogine ir perkeltine prasme.
Kaip išsirinkti muzikos mokyklėlę ir į ką atkreipti dėmesį?
Niekam ne paslaptis, kad šiuo metu šeimos renkasi mokyklėles pakankamai racionaliai, kad būtų patogi vieta, priimtina kaina, klausia draugų rekomendacijos ir manau, kad tai yra pakankamai svarūs kriterijai. Kūdikių pamokėlėse negali būti vienkartinių „pasibandymų“, mažyliui, o taip pat ir mamai, reikia laiko, pažinti, susipažinti, priprasti. Aš rekomenduočiau pažvelgti į tų mokyklėlių turinį, nesivaikyti madų. Kūdikių užsiėmimuose turėtų skambėti gyvas dainavimas mamų, tėčių ir mokytojos balsas, akustiniai instrumentai, ne muzikiniai įrašai. Atkreipkite dėmesį į repertuarą – ankstyvame amžiuje svarbi garsų įvairovė, bet garsai turi būti gryni, o repertuaras taip pat gana platus, tačiau daugiau dėmesio mano nuomone turėtų būti skiriama lietuvių kultūrai, tradiciniams mūsų liaudies motyvams, dainoms, lopšinėms ir žaidinimams. Tai mūsų vaikų genuose, jie tai atpažįsta ir priima natūraliai.
Ar Lietuvoje muzikos mokyklėlės mažiausiems yra kaip nors sertifikuojamos?
Lietuvoje ikimokyklinio ar ankstyvojo formalaus/neformalaus muzikinio ugdymo mokyklėlėms kol kas nėra sukurta jokia sertifikavimo sistema, mes šiuo atveju esame jauni nes apie ankstyvąjį muzikinį ugdymą pradėjome kalbėti tik atkūrus Nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms. Juk dar visai neseniai net ir darželiuose į lopšelį atėjusiems vaikams jokių muzikos pamokų nebūdavo, daugumoje tokių pamokų nėra iki šiol.
Ar tokios sistemos reiktų? Sunku pasakyti, apie tai diskutuojama visame pasaulyje juk čia kur kas svarbiau mokytojo asmenybė. Ar sertifikatas gali nuspręsti ar pedagogas gali dirbti šį darbą ir ar užsienyje sertifikuota sistema, tinka mūsų vaikams be jokios papildomos adaptacijos? Jei žvelgtume į europinę praktiką Vokietiją, Didžiąją Britaniją tų sistemų yra keli tūkstančiai, jose ypač daug dėmesio skiriama tradicinei kultūrai, mokytojai renkasi su kokia sistema jie dirba, o tėvai renkasi kas jiems priimtiniau ir žinoma pirmiausia pedagogą. Tiesa užsienyje visas papildomas ugdymas priklauso privačiam sektoriui, ten net muzikos mokyklos mokamos, tad ir į vaikų muzikinį ugdymą žvelgiama atsakingiau.
Turime daug "atvežtinių" mokyklėlių užsieniniais pavadinimais – jūsų nuomonė apie jas?
Visada lietuvius traukai ir domia tai kas užsienietiška, ir aš nieko prieš, bet visada svarbu pažvelgti į jų turinį giliau. Ir svarbiausia ar tai adaptuota Lietuvai programa ar tiesiog išversta iš užsienio kalbos, kiek tame lietuvių kultūros, lietuviškam mentalitetui pritaikytų dalykų. Mamoms ir tėčiams palinkėčiau rinktis ne pavadinimą, o turinį, ir pažvelgti koks pedagogas ir su kokia patirtimi dirbs su jūsų vaikais toje mokyklėlėje, o ne kas jai vadovauja. Čia kaip su kokia knyga, gražus viršelis, gražiai pristatyta, gražus pavadinimas, bet tik perskaitęs ją galėsi pasakyti ar ši knyga verta dėmesio.
Ne visos turi galimybę lankyti muzikos mokyklėles, nes mažesniuose miesteliuose jų tiesiog nėra. Ar galima tokius užsiėmimus daryti namuose pačiai? Kaip?
Ne tik galima, bet reikia, jei nėra kito pasirinkimo. Kaip bet ko siekiant, ar mokantis tai turi būti atliekama sistemingai. Paskirkite konkrečią dieną, valandą, numatykite aiškią trukmę konkrečiai veiklai ir laikykitės to. Jei mama valinga, tai puikiausiai pasiseks. Reikia tam rasti laiko, domėtis, plėsti repertuarą. Skaitykite literatūrą, daug ką galima rasti internete, Lietuvoje jau yra ir specializuotų knygų kuriuose galite rasti idėjų ir patarimų kaip galima žaisti su vaikais. Norint visko galima.
Ar verta kūdikius supažindinti su kuo daugiau muzikos instrumentų?
Muzikos instrumentai, kuriais vaikui grojama vienbalsė melodija rekomenduojami nuo gimimo. Pvz. fleita, smuikas. Naujagimiams svarbus tembrų aiškumas. Bet tinka ir kokybiški, saugūs plastikiniai barškučiai, įvairūs medinukai, molinės švilpynės, varpeliai, nepatarčiau elektroninių žaislų ypač rėkiančių klavišinių.
Ar lopšinių dainavimas kūdikiui - irgi muzikinis ugdymas?
Žinoma apie tai jau daug rašyta ir kalbėta. Paprastas patarimas. Pradžioje turėkite savo repertuare bent vieną lopšinę ir dainuokite mažyliui kas vakarą, tai ramina ne tik vaikelį, bet ir mamą. Vėliau pamažu plėskite savo repertuarą, tinka ir dainavimas apie aplinką, buitį – „ką matau – tą apdainuoju“. Čia svarbus santykis, tembras ir jųdviejų mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko bendravimas.
Ar būna tokių kūdikių, kurie išgirdę muziką - tampa neramūs ir net irzlūs? Kodėl?
Būna, todėl kad jis neįpratęs prie tokios veiklos. Jam tai kelia nuostabą, kai jam neaišku ir neramu – jis kreguoja ir dažniausiai verkimu. Adaptacijai reikia laiko, po kelių kartų jau turėtų jaustis pirmieji teigiami pokyčiai. Kitu atveju psichologai turėtų kitą paaiškinimą, tad verta pasikonsultuoti su gydytoju, nes tai gali būti rimtesnės problemos ženklas. Mamos visada nori kad net ir pamokėlių metu vaikai išlaikytų dėmesį visas 30 min. Pratintis reikia pamažu, pradžioje – minutė, vėliau – dvi, trys, penkios.
Jūsų nuomone, muzikos mokyklėlių kūdikiams pakankamai, per daug ar per mažai?
Aš tik norėčiau atkreipti dėmesį kad suvoktumėte, kodėl atsirado visų pirma šios mokyklėlės. Jų nereikėtų, jei pasaulis neprarastų pirminio, natūralaus muzikavimo, jo tradicijų perdavimo iš kartos į kartą. Paklauskite savęs ar dažnas dainuoja plaudamas grindis, gamindamas maistą, važiuodamas automobiliu? Retas kuris tam turi laiko. Mamos, tėčiai neretai geba padainuoti vieną kitą posmą vaikiškos dainelės. Dainavimą ir natūralų muzikavimo poreikį išstūmė aparatūra: muzikiniai įrašai, tv, radijas, kompiuteris. Nebereikia mokėti dainelių – pakanka paspausti mygtuką.
Todėl ėmė kurtis įvairios sistemos, analizuojančios vaiko ugdymą, duris atvėrė ne viena privati ikimokyklinio ugdymo įstaiga. Augant mūsų tautiečių verslumui atsirado ir tokių kurie pamatė, kad ši veikla gali būti ir pelninga. Tad mokyklėlių didmiesčiuose kuo toliau tuo daugiau atsiranda, tuo tarpu regionuose jų labai trūksta. Didmiesčiuose mes turime jau tinklinio marketingo apraiškų, tai nėra blogai, bet kaip jau minėjau anksčiau reiktų peržvelgti jų turinį. Svarbu suvokti, kad mokyklėlėse ne tik lavinamas vaiko skonis, klausa, judesio amplitudė, koordinacija ir kiti jo tolesniam gyvenimui svarbūs įgūdžiai. Svarbiausia, kad mokyklėlės pagalba grįžta bendravimas į šeimą. Vaikas patiria, o mama sukaupia idėjų, repertuarą ir tęsia šią naują patirtį namuose, o visi kartu jie turi galimybę pasidžiaugti pasiektais rezultatais, bei prasmingai praleistu laiku.
Kokia situacija užsienyje?
Tiek Lietuvoje tiek užsienyje privačių įstaigų yra daug. Amerikoje prie universitetų yra labai dideli padaliniai, kurie daro tyrimus, o su vaikais dirba ir studentai, ir profesoriai. Bendrai užsienyje ankstyvojo muzikinio ugdymo pedagogais dažnai dirba profesionalūs ir žinomi muzikantai ar muzikos teoretikai. Anglijoje, Suomijoje, Islandijoje, Vokietijoje kur man teko būti, muzikos pedagogai dirba privačiose studijose, ten paliekama visiška laisvė tėvams spręsti kokio ugdymo reikia jų vaikams. Imkime, kad ir Vokietiją, ten – muzikos pamokų ikimokyklinio amžiaus vaikams, kaip Lietuvoje, darželiuose nėra, bet galima sumokėti papildomai už muzikos pamokas ir jie moka. Tai jiems atrodo normalu, nes net ir muzikos mokyklos ten yra tik privačios, o ne valstybinės. Bet skiriasi žmonių mentalitetas – jie laisvesni, drąsesni ir dainuoja, puoselėja savo kultūrą ir žinoma daugiau laiko skiria savo vaikams. Lietuvoje mes turime muzikos pamokas darželiuose, bet neretai jos skiriamos, ne natūraliam muzikavimui, pažinimui, o pasiruošimui šventėms, „ataskaitai“, jei pedagogas ir imlus, kūrybiškas jam neretai paprasčiausiai pritrūksta laiko, o kartais ir administracijos palaikymo.
