Turbūt, nors kartą gyvenime yra tekę tai patirti – kai mažylis spėja paragauti nevalgomo dalyko – įsideda į burnytę smėlio, sniego, plastilino ar... kačių maisto. O kas, jei taip nutinka ne kartą, o dažniau? Konsultuoja Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja neurologė Laima Mikulėnaitė.
Priežasčių gali būti įvairių
Mus visada domina išskirtiniai žmonės, kurie dėl savo kitokio elgesio susilaukia daugiau dėmesio. Vaiko arba suaugusiojo valgymas tai, kas nevalgoma, yra vienas iš tokių mitais apipintų dalykų. Tai domina žmones, jie baiminasi tai matydami. Priežasčių, kodėl taip elgiasi vaikas, yra keletas.
Pirmiausia, todėl, kad yra tam tikri fiziologiniai vaiko momentai, kai taip elgtis yra norma. Antra, jis taip gali elgtis dėl savo paties ypatumų. Trečia, dėl to, kad žmogui pasidaro naudinga tai valgyti, nes tai sukelia aplinkinių emocijas, visi stebisi, žiūri, skiria dėmesio. Kalbant apie tai, kai vaikas valgo nevalgomus dalykus - vienais atvejais tai gali būti normalus raidos periodas, kitais – nebe. Medicinoje tai apibūdinama terminu „pika“, šis žodis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „šarka“. Kaip žinia, šarka bet ką ir bet kur.
Pasaulį pažįsta jį ragaudamas
Kai vaikui 18 -24 mėnesiai, vaikas ima intensyviai tirti aplinką, ir tas tyrinėjimas vyksta per burną. Vaikas deda daiktą į burną, ragauja, uosto, kitaip jį išbando. Tai yra normalus vaiko raidos etapas. Mama turi žinoti, kad daugybė nevalgomų daiktų, atsidūrusių vaiko kelyje, keliaus į burną. Tai gali būti ir batas, ir kastuvas, ir kibirėlis... Mamai šis etapas sukelia rūpesčių, ji dažnai sako „Negalima“, „Ne“.
Vyksta tarsi abipusis žaidimas tarp mamos ir vaiko. Vaikui augant, ateina laikas, kai tai nustoja jį dominti, ir jis neberagauja daiktų, o ieško, ką su juo galima padaryti.
Jeigu pažinimas užsitęsia
Pasitaiko atvejų, kai minėtasis daiktų ragavimas pažįstant pasaulį išlieka ilgiau. Viena iš priežasčių galėtų būti konkretaus vaiko jutiminiai ypatumai. Vaikas ima ir ragauja purvą, valgo plastiliną, dažus, laižo sniegą. Tai visai kiti pojūčiai, aštresni. Jei tai bus skonis, kuris stimuliuos jo burnos receptorius, gali būti sunkiau atpratinti tai valgyti.
Kita vertus, yra sutrikusios raidos vaikų, kuriems vėluoja pažintinė raida, jiems sunkiau suvokti save aplinkoje, tokiu atveju vaikas irgi gali ilgiau kišti daiktus į burną, atrodys, kad vaikas ilgiau valgo nevalgomus daiktus. Nustatyta, kad vaikai ilgai kiša daiktus į burną, jei jiems kraujyje trūksta tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, cinko, geležies ir panašiai.
Varlės: valgomos ar ne?
Kitas aspektas yra kultūrinis. Tai, ko mes nevalgome Lietuvoje, kituose kraštuose valgoma. Pavyzdžiui, mes nevalgome kirmėlių, tačiau yra kraštų, kur jas valgo ir sako, kad skanu. Mes nevalgome arklienos, kitose šalyse tai delikatesas. Mūsų kultūriniai įpročiai formuoja valgomus ir nevalgomus dalykus. įpročius.
Mėsa su bulvėmis ar be jų?
Verta paminėti, kad mes, suaugusieji, valgome taip, kaip esame įpratę, o maži vaikai valgo įsiklausydami į save. Mes vaikus išmokiname valgyti taip, kaip nereikia valgyti. Jeigu yra mėsytė, dar turi būti šalia bulvytė ir daržovių. Kodėl? Nes mes taip esame įpratę valgyti. O vaikai dažniausiai valgo ne taip - jie ima vieną mėsytę, tada - daržoves, o bulvėms gali ir nelikti vietos skrandyje.
Manau, šioje vietoje vaikai teisūs, betgi mes, suaugusieji, žinome „geriau“, kaip valgyti. Vaikas išmoksta valgyti „kaip reikia“ pagal ir nustoja valgyti taip, kaip valgytų klausydamas vidinio balso.
Apie pavojus
Nevalgomų dalykų valgymas yra pavojingas. Žinau atvejį, kai mergaitė raudavo savo plaukus ir valgydavo juos. Atsirado komplikacija - žarnų nepraeinamumas, kurį teko operuoti, operacijos metu buvo rastas žarnose didelis gumulas plaukų, kurį teko pašalinti. Smėlio, purvo ir kitų dalykų valgymas yra pavojingas dėl galimų skrandžio, žarnyno problemų, taip pat infekcijos. Kai vaikas valgo nevalgomą dalyką, reikia ieškoti priežasties, kodėl, ją nustačius, lengviau padėti vaikui.
2 klausimai gydytojai neurologei
Mano vaikas mėgsta pagraužti žalios bulvės. Drausti ar leisti?
Mūsų skoniai skirtingi, kas vienam skanu, kitas į tai žiūrėti negali. Galime vaikui leisti tai, kas nepavojinga jo sveikatai. Jei vaikas nori paragauti žalios bulvės, ir mes žinome, kad ji nesukels problemų vaiko sveikatai, jis jos daug nesuvalgys, manau, vaikas turi tokią teisę. Tačiau nepamirškime aplinkybių. Jei jis norės graužti purviną bulvę, sakome STOP, jei nulupsim, nuplausim, duosime pagraužti gabaliuką, jis susipažins su nevirtos bulvės skoniu. Kai vėliau duosime valgyti išvirtos, greičiausiai, pasirinks ją, nes virta bulvė skanesnė už žalią.
Kepant pyragą, vaikas mėgsta pakabinti žalios tešlos. Drausti ar leisti?
Paragauti galima, nes vaikas neužaugs „neišragavęs“ ir nepažinęs pasaulio, tačiau suaugusieji turi nuspręsti, kiek ir kaip, ar tai bus nepavojinga jo sveikatai. Juk į tešlą mes tikriausiai dėjome mielių, miltai taip pat nekepti, ragaujant gali kilti virškinamojo trakto problemų - vaikas vems, viduriuos. Tačiau tokių dalykų, kurie sukelia tiesioginį pavojų vaiko sveikatai, ragauti negalima – tinko, smėlio ir panašiai.
