Kai mes laukinėjame

Lygiai prieš savaitę į savo pirmagimio Antano vystymosi kalendorių įklijavom dar vieną – 4-tojo mėnesio – lapelį. Tokio amžiaus mažyliui grynas oras reikalingas taip pat, kaip šiltas pienelis ar saldus miegas. Todėl kasdien, išskyrus lietingas, darganotas dienas, susukam kelis kilometrus mėgaudamiesi jau įsigudrinusios slapukauti saulės spinduliais, vis labiau pašuoruojančiu vėju ar pasirodžiusiais pirmais sniego lopiniais. Kaip įprasta, brėžiam dvejopą pasilaukinėjimo maršrutą: kasdienių pasivaikščiojimų ir savaitgalio išvykų.

Kasdieniai pasivaikščiojimai

Į lauką stengiamės išriedėti panašiu metu, apie pietus, nors, žinoma, dėl įvairiopai susiklostančių buitinių aplinkybių pasitaiko visaip. Paprastai laukinėjamės vieną kartą per dieną, bet stengiamės kuo ilgiau – apie 2-3 val. Deja, gerokai vėstelėjęs lapkritis patrumpino buvimo lauke laiką, ir dabar išbūnam 1,5-2 val. Dažniausiai su mažyliu einu pasivažinėti aš pati, bet kai gali vyras, visada einame kartu. Neretai (ypač savaitgaliais) nutinka ir taip, kad vyras vienas pavežioja sūnelį, o man leidžia susitvarkyti namuose.

Pirmoji kryptis vos tik išėjus iš namų – miškas. Mums pasisekė, nes gyvenam miškų apsupty, tad pasirinkimas, kuriuo miško keliu žengti, tikrai didelis. Miško užuovėjoje visada nuleidžiu vežimėlio gaubtą, kad tyro oro įkvėpis būtų grynesnis bei gilesnis.

Stumdama vežimėlį visiškai atsipalaiduoju, pasineriu į raminamą miškinėjimo malonumą. Niekad nekalbu telefonu (nebent kas nors paskambintų, – tada, žinoma, atsiliepiu), mintyse nesprendžiu buitinių reikalų. Jei miškinėjimo metu mažylis nemiega (o taip, turiu pasakyt, atsitinka itin retai), kalbinu jį, pasakoju, kas yra aplink. Be to, ir pats Antanas smalsiai dairinėjasi, o mažąsias akeles itin traukia dangumi plaukiančios medžių viršūnės. Pamenu, ir mane mažą, vežamą automobiliu ar rogėse, užliūliuodavo pro šalį bėgantys medžiai...

Pavasarį, kai sūnelis jau bus ūgtelėjęs, planuoju stumdama vežimą kartu ir pabėgioti. Tikiuosi, vaikštynės ristele jam patiks!

Išvažiavę iš miško, užsukam į netoliese esantį Antanuko prosenelių kolektyvinį sodą. Šiltomis rugsėjo bei spalio popietėmis, kol mažuliukas saldžiai sau į ragelį pūsdavo, aš darže pasikapstinėdavau. Sodininkavimas ne pati mylimiausia mano veikla, bet tam, kad sudaryčiau tinkamą pagrindą mažyliui augti sveikam, galiu viską.

Savaitgalio išvykos

Nuo pat gimimo savaitgaliais apsilankome pas senelį Antaną kaime. Kaime yra tiek daug visko, pradedančio dominti jau paaugusį Antanuką: šuo, katė, vištos, kaimynų karvė bei arklys, tolėliau nuo senelio namų – tvenkinys, reformatų bažnyčios griuvėsiai, pakeliui į kaimą – ežeras ir jame besiturškiančios gulbės su gulbiukais. Naminius gyvūnėlius jau esame iš arčiau mažyliui aprodę ir juos apipasakoję.

Kai Antanukui buvo beveik trys mėnesiai, mūsų laukinėjimo kryptys dar labiau išsiplėtė: vieną savaitgalį pirmą kartą išsiruošėme į svečius. Aplankėme mano draugės šeimą, kurioje auga du vaikai: šešiametis ir keturmetė.

Antanui tai buvo pirmasis susitikimas su kitais vaikais. Smagu žiūrėti, kaip dičkiai, įsijautę į „tėvų“ vaidmenis, imasi globoti mažąją lėlytę... Tiesa, kol kas Antanukas dar ne toks ištvermingas svečias, o didesniems vaikams tikrai ne toks ir ištikimas draugas: taip jau nutinka, kad didžiąją mūsų viešėjimo svečiuose dalį jis, išvežtas į kiemą, tiesiog pramiega, priversdamas vyresnius savo draugus klausinėti: „Tai kada gi lėlytė atsikels? Pažiūrėkim, ar dar nejuda lėlytė?..“. Vis dėlto eidama į svečius visada įsidedu vieną ar du žaisliukus, kurie labiausiai traukia mažylio dėmesį, komplektą drabužėlių pasikeisti, sauskelnių, drėgnų servetėlių, kremuką, paklotėlį.

Prabudusį mažylį paguldau ant paklotėlio arba laikome vežimėlyje, stengiuosi duoti tuos žaisliukus, kuriuos įsidedu pati. Svečiuose jau buvome ir pas tuos draugus, kurie vaikų neturi. Nemanau, kad tai, jog kai kurie draugai be vaikų, turėtų būti priežastis išvis su jais nebendrauti. Būdami svečiuose stengiamės proporcingai dalinti dėmesį tiems, pas kuriuos svečiuojamės, ir savo mažyliui. Mūsų Antanukas kol kas ganėtinai ramus, pašėlusių „ožiukų“ vaikyti tikrai dar nereikia, todėl viešnagės mums teikia malonumą ir priverstinai jų patrumpinti dar neteko.

Viešos vietos – parduotuvės, kavinės, restoranai, muziejai – mūsų Antanui dar nepažįstamos. Tiesą sakant, kol kas sąmoningai nesinešam mažylio į žmonių susibūrimo vietas – bandome apsaugoti jį nuo bereikalingo triukšmo ar kitokių vengtinų dalykų. Bet kai sūnelis jau bus didesnis, oho, kiek visokių lankytinų vietų ištrepsėsim!

Bedėliojant šio straipsniuko eilutes užplūdo vasaros ilgesys... O vasarą su Antanuku galėsim apžiūrėt jūrą bei gražiausius Lietuvos kampelius!