Kai pusantrų metų vaikas ima muštis...

Oksana (zemuogyte):

Ką daryti ir kaip elgtis, kaip reaguoti į tai, kai pusantrų metų vaikas pradeda muštis, trenkia nei iš šio, nei iš to. Taip iš niekur nieko...Pirmas vaikas ir nežinau, ar taip būna visiems vaikams tokiame amžiuje ir tarsi normalu? Ar vaiką reikėtų sudrausminti ir pamokyti?

Apie mažamečių mušimąsi pasakoja dvi psichologės.

Psichologė Vika Aniulienė:

Dauguma mažų vaikų taip elgiasi. Jokiais būdais neatskirkite, kaip tik priešingai - daugiau eikite visur, kur galite, bendraukite. Tik taip Jūsų atžala išmoks, kaip reikia bendrauti.

Tai, kas vyksta, yra "Aš noriu" ir "Man reikia". Kiekvienam vaikui taip yra, tik kitas labiau linkęs palaukti ir nusileisti, o kitas visai nelinkęs nusileisti, nes jam reikia.

Aišku, protinga būtų paaiškint draugiško bendravimo taisykles, tačiau vaikas priima tik pirmų 6 žodžių informaciją (priklausomai nuo amžiaus), jei ji jam yra neįdomi. Dėl to palinksėti galva ir pasakyt "supratau", kad tik mama nustotų aiškint, kalbėt ir mokinti apie tai, ko dar visiškai vaikas nesuvokia - pati patraukliausia išeitis (taip ir dažnas suaugęs elgiasi).

Patarimai mušeikų tėvams:

1. Pirmiausiai NIEKADA, NIEKADA, NIEKADA blogai nesijauskite už kažką (ypatingai už savo vaiką). Jis yra Jūsų ir Jums jis visada yra ir bus TOBULAS. Kad ir kas benutiktų. Tik tai jausdamas vaikas užaugs pasitikinčiu savimi ir aplinka žmogumi.

2. Jei situacija išties nepatogi - geriausias būdas pasitelkt humoro jausmą: "mes turime šiokių tokių bendravimo sunkumų, bet atkakliai dirbame ties jų išgyvendinimu. Aš labai atsiprašau".

3. Paprastos taisyklės, kurių būtina laikytis, kad ir kaip būtų nemalonu ir nepatogu:

a. vaikų negalima mušti,

b. negalima atiminėti žaislų,

c. su svečiais ir svečiuose reikia elgtis mandagiai.

Jei ne - nutraukiama malonumą teikianti veikla ir idealiausiu atveju vaikui leidžiama vienam atskirai nurimti: kitame kambaryje ar toliau nuo publikos. Vaikui vienam reiktų pabūti tiek, kiek jam amžiaus. pvz. 2 metai - 2 minutės, ilgiau vaikas negali ramiai išbūt.

Nusiraminęs vaikas pats ateina tęsti veiklos (bet tik tuo atveju, jei jis nusiraminęs, neverkia, nerėkia ir nepuola vėl muštis), jei vis dėl to vaikas nenurimo - vėl viską kartojam. Sunkiausiai tik pirmus kartus, po to, kai sistema perprasta, tiek vaikui, tiek tėveliams viskas suprantama.

Visas šitas dalykas taikomas ne tik namie, bet ir svečiuose ar kur bebūtumėt. Jūs auklėjat savo vaiką ir visai nesvarbu, kur tai vyksta.

Psichologė Eglė Narijauskaitė apie ikimokyklinio amžiaus vaikų mušimąsi:

Turbūt ne kartą teko pastebėti, kaip vienas vaikas, negavęs mėgstamo žaislo ar saldainio, puola rėkti, visomis jėgomis jo reikalauti, kitas - muštis, trečias - meiliai paprašo. Tai priklauso nuo to, kaip vaikas yra išmokęs elgtis.

Kaip vaikas išmoko muštis, taip jis gali išmokti ir atsiprašyti, paprašyti ir pan. Vaikas mokinasi iš daug ko – iš tėvų, močiučių, senelių, auklėtojų, mokytojų, draugų.

Galima suformuoti tam tikrus vaiko įgūdžius, leidžiančius spręsti lengvesnes ar sudėtingesnes situacijas. Kuo anksčiau pradėsite, tuo lengviau seksis. Su įgūdžiais formuojasi ne tik sugebėjimas bendrauti, prašyti, atsiprašyti, pakviesti draugus, įtraukti, suburti, bet ir formuojasi vaiko nuostatos – kas yra teisinga, kaip žmonėms patinka, kaip ne.

Pavyzdžiui, situacija: vaikai žaidžia žaidimą, kitas įbėga į jų būrį ir atima iš vieno vaiko žaislą. Vietoj to, kad tas vaikas muštųsi ir spiegtų, jis mokomas tokio metodo, kuris vadinasi „Prašanti ranka“. Vaikas ištiesia ranką ir laukia, kol tas vaikas jam grąžins žaislą. Jei jis negrąžina, vaikas sako: “Tu tikriausiai nepastebėjai, čia mano žaislas ir prašau jį grąžinti“. Toks įgūdis moko vaikus valdyti impulsyvias reakcijas.

Žinoma, gyvenime visko būna, bus ir peštynių, ir muštynių, tačiau kadien mokomi teisingai elgtis vaikai prismins tai. Tokiu būdu pamažu suformuojamas visas vaiko įgūdžių bagažas.

Ar jūsų mažyliai mušasi?