Kaip auginti intravertą?

Gal kai kam atrodys, kad įgimtas vaiko temperamentas - tiesiog realybė, o ne problema. Juk nėra problema, kad vaiko akys rudos arba kad jo plaukai vienokios ar kitokios spalvos. O vis dėlto nesąmoningai žavimės drąsiais mažyliais, kurie be baimės eina ant rankų pas pirmą kartą matomą mamos draugę ir šypsosi visiems iš eilės troleibuse. kaip lengva išleisti tokį vaiką į darželį - nuvedei, palikai ir jis sau žaidžia. Gal tik mama verkia, kad mažylis jau užaugo. Ir vis dėlto ta mama žino, kad jos mažylis taip pat drąsiai išeis į mokyklą, lengvai įsilies į naują kolektyvą pakeitus darželį, o galiausiai ir be didesnių pastangų gaus mėgstamą darbą, nes mokės dug ir įtikinančiai kalbėti. 

Man teko garbė ir iššūkis auginti visai kitokią dukrą. Ji introvertė. Tai turi be galo daug privalumų, nes ji protinga, įžvalgi, nepaaprastai empatiška. Kartą dalyvavome tyrime, kur mokslinį darbą rašanti psichologė tyrė jos amžiaus vaikus. Savo išvadoje ji nusistebėjo, kad mūsų dukra yra daug protingesnė nei dauguma jos bendraamžių. Aš neturėjau ir didesnių bėdų dėl laiko sau, nes mano dukra mėgsta žaisti viena ir nuo kūdikystės gali viena užsiimti ir kelias valandas. 

Vis dėlto mano bėdos prasided kitur. Dukra labai nori žaisti su kitais vaikais, eiti į draugų gimtadienius, tačiau nuėjusi nedrįsta. Ji tiek kuklinasi, kad nedrįsta net paimti draugės mamos šventėje jai siūlopmų muilo burbulų. Dyukr nuleidžia galvą, įbeda akis į žemę ir sustingsta, man tenka paimti jos ranką ir su ja paimti tuos nelemtus burbulus. Jei nepadedu, ji tų burbulų nepaima, o paskui jaučiasi labai nusiminusi ir sugniuždyta, kad jų negavo, nes labai norėjo. 

Daugelyje tokių situacijų, kur ji nori eiti, nori bendrauti ir žaisti su vaikais, ji sustingsta, kūnaas pasidaro lyg medinis, ji įsitempia. Aš matau, kad ji labai nori žaisti su tais vaikais, bet prisijungti nedrįsta. 

Dabar, kai ji jau didesnė (gruodį jai sueis ketveri), aš gaaliu su ja pasikalbėti. Būna, klausiu, kodėl ji nežaidė su drugais, juk taip laukė to susitikimo. Ji atsako, kad norėjo, bet jai buvo baisu ir ji neglėjo išdrįsti. Tačiau ji daug greičiau ima žaisti tada, kai kambaryje būna tik vienas kitas vaikas - ji mieliau leidžia laiką su vienu draugu, nei su drugų būriu. 

Augindama tokį vaiką, kuriam gyventi kartais trukdo baimė ir kuklumas, ėmiau ieškoti būdų jai padėti. Juk gyvenime bus visokių situacijų, tikrai ne visada pavyks susitikti raamiam pokalbiui tik su vienu žmogumi. Dažnai reikės būti kolektyve, sėkmingaai įsilieti į naują klasę, sakyti viešas kalbas ir dar daug ko. Beskaitydama ir besidomėdama atradau tikrai veiksmingų savipagalbos patarimų:

• Po kolektyvo būtina ramybė. Grįžus iš darželio ar triukšmingos gimtadienio šventės tokiam vaikui reikia sudaryti sąlygas ramiai pagulėti lovoje nmie ir pvartyti knygą ar vienam pažaisti kamputyje. Vėliau reikia skirti laiko kokybiškam pokalbiui, dienos nutikimų ir jausmų aaptarimui bei analizei. 
• Introvertai vaikai nėra tie, kurie NENORI bendraauti. Juos gąsdina ne bendravimas, bet naujovės. Geriausia, ką galima padaryti, tai padėti jam įveikti naujumo baimę. Apie naujoves reikia kalbėtis iš anksto, aiškiai sutarti, kaip ten reikės elgtis, kokios gali būti situacijos. 
• Į darželio grupę ar gimtdienio vakarėlį atvykite anksčiau, geriausia turėti bent pusvalandį iki atvykstant visiems kitiems. Daug lengviau, kai prisijungia kiti vaikai vėliau, nei kai tenka įsiveržti į jau susiformavusią ir žaisti pradėjusią bendraamžių grupę. 
• Greičiausiai jums teks visur vaiką lydėti. Padėkite vaikui įsitraukti į žaidimą. Suaugusiam tą padaryti lengviau, nes vaikai dažnai priims jūsų pasiūlymus. Žaiskite su vaikais ir specialiai vis suteikite savo vaikui vaidmenį. Dažnai aš žaidžiu pati, siūlau visiems vaikams žaaidimo scenarijus, kur nepastebimai svarbiaam vaidmeniui paskiriama mano dukra. Taip kiti vaikai ją priima. 
• Girkite.  Aš stengiuosi paskatinti dukrą įveikti tam tikrus iššūkius, kuriuos ji tikrai gali įveikti. jai bus per sunku dainuoti ant scenos, bet aš raginu ją dalyvauti mėgstamoje muzikinėje veikloje ir bent jau atlikti judesius su visais. Iki šiol ji visą repertuaarą sudainuodavo išėjusi iš pamokos, tačiau neseniai (po metų) įvyko lūžis, kai ji ėmė dainuoti ir klasėje. Aš žinau, kiek begalinės drąsos ir pastangų prireikė jai, kad galėtų tai padaryti. Kitiems vaikams tai juokų darbas, o mano dukrai tai yra savo didžiausios baimės įveikimas, begalinių vidinių pastangų rezultatas. Išėjus iš pamokos aš jai pasakiau, kaip labai ja didžiuojuosi, kokia ji yra šaunuolė, kad sugebėjo įveiti savo baimes ir išdrįso. Abi buvome labai laimingos. 
• Kuriame amuletus. Į darželį, gimtadienio šventę ar muzikos pamoką  aš jai visada duodu drąsos akmenį. Kai jai apsidaro nedrąsu, ji sako maldelę: "Perkūne, suteik man drąsos" mintyse ir spaudžia kumštyje tą akmenį. Kai buvau vaikas, ir aš taip susikaupdavau ir pasidrąsindavau. dabar to paties mokau ir ją, nes tai veiksminga. 
• Nekritikuokite. Niekada nekritikuokite vaiko, kad jis nevykėlis, nes neina žaisti kaip visi vaikai. Nepeikiu, nebaru, nekritikuoju jos, kai jai nepasiseka, kai ji būna kukli ar neišdrįsta. Priešingai, bandau ją užstoti ir neleidžiu kitiems jos dėl to žeminti. Nuolat skiepiju pasitikėjimą savimi, kuris ir yra drąsos garantas. sakau, kad ji yraa protinga, nuostabi maža mergaitė, kad ji turi begalinę stiprybę savyje. Dažnai primenu jai jos sėkmės istorijas, kai jai kžkas pavyko.