Kaip Gailutė mokosi vaikščioti...

 Dar visai nesenai buvo metas, kai tėtis ir mama nežinojo, ar jų Gailutė pirmiau pradės vaikščioti, ar  visgi ims ropoti. Nežinojo, nes ropoti vaikas nepradėjo nei po apsilankymo pas „ropojimo specialistę“ (kineziterapeutę), nei po treniruočių namie.

Birželio 25 d., penktadienis

Mergaitė mėgavosi kojų lankstymo bei kūno siūbavimo pratimais ir vos paraginta viską atlikti savarankiškai, pasirinkdavo gulimąją, „pilvinę“ poziciją.

Kodėl augintojai abejojo dukrelės noru ropoti? O gi todėl, kad patys vaikystėje pirmiau pradėjo vaikščioti; o gi todėl, kad vos tik jų kūdikėliui pasitaikydavo proga į ką nors įsikibti, ji kaip mat traukėsi rankytėmis ir stojosi, o veido išraiška atsistojus nė iš tolo neprilygo matomai jos veide, kai reikėdavo stovėti keturpėsčia – Gailužėlė tiesiog spindėdavo iš laimės.

{smallpic:1}

Su pussesere Kamile

Visgi, noras savarankiškai pakeisti dislokacijos vietą galiausiai paėmė viršų ir Mamos dienos proga tėtis išgirdo (o vėliau kitame kambaryje ir išvydo) džiugią naujieną – Gailė ropoja! Tada jai buvo kiek daugiau nei aštuoni mėnesiai.

Abejonių nėra – kelių savaičių treniruotės vystant keturių varomųjų greitį bei studijuojant kliūčių ruožų įveikimo mokslą, gerokai numalšino mažosios troškimą varinėti dviem varomom. Bet, įveikusi visus užsibrėžtus tikslus, Gailužė ir vėl grįžo ten, kur sustojusi.

Dabar mergina keturpėsčia juda tik iki artimiausios atramos (tinka fotelis, kėdė, valgį gaminančios mamos koja) ir jos pagalba pagaliau pasiekusi vertikalią poziciją, drąsiai žygiuoja besilaikydama tik viena rankele.

Didžiausią euforiją Gailutė pasiekia, kai nuo grindų nesilaikydama pati atsistoja palaviruoti ant dviejų. Šio veiksmo pabaigą palydi žuvėdriški džiaugsmo klyksmai bei plojimas katučių. Savarankiško stovėjimo rekordas jau gerokai viršija ...nioliką sekundžių (šaunuolė Gailė).

Tėvelius labiausiai nustebino dukružėlės „kelionės“ po didįjį kambarį įsirėmus į kėdę, t.y. mažylė priropoja prie kėdės, atsistoja ir stumdama ją ralinėja didžiausius ratus, kol neatsiremia į kokią nors nepastumiamą kliūtį. Tuomet tėčiui tenka žaibo greičiu atplyšti nuo sofos, kad greitai pakeistų kėdės judėjimo kryptį, nes, priešingu atveju, įsijungs nepasitenkinimo sirenos.

{smallpic:2}

Močiutės Galinos darželyje

Nors Gailutė „pirmųjų žingsnių“ vis dar oficialiai nepristato, tačiau žinia apie jos vaikščiojimą jau tiesiog tvyro ore. Bet  tėtis su mama dukrelės ir neskubina, nes jai dar tik dešimt mėnesių. Be to, tėvams vaiko savarankiškas judėjimas atnešė vieną gerą ir vieną blogą naujieną.

Geroji - kad vaiko „savarankiškumas“ gerokai palaisvino augintojų rankas. Blogoji – kad dabar Gailužėlės visapasiekianti destrukcija kelia tiesioginę grėsmę daugybei lūžtančių, dūžtančių, tepančių, išsilaistančių dalykų/daiktų.

Visgi, išsigelbėjimas kol kas dar yra: kadangi dukra dar nemoka karstytis (ir net nebandome jos treniruoti), tai gelbsti elementarusis padėjimas aukščiau, pastūmimas toliau, pakasimas giliau. Tačiau nuojauta kažkodėl kužda, kad visa tai gelbės neilgai…