Kaip Gailutė „susidraugavo“ su mediniu šaukštu...

Po to, kai viena rankytė atrado kitą, mėgstamiausias Gailutės užsiėmimas – abiem galūnėm viską kištis į burną. Ir tai, žinoma, nenuostabu, nes kol kas tobuliausiai išsivystę kūdikio jutimo organai yra rega ir skonis (gal dar uoslė?). Taigi, per burną mes pažįstame pasaulį.

Vasario 4 diena, ketvirtadienis

Maždaug tris mėnesius nesusipratėliai tėveliai pakišinėjo dukrai įvairiausius saugius žaislus, kurie ryškūs, gražūs (brangūs), skirti jos amžiaus vaikučiams, tačiau niekaip netelpantys burnon. Tai Gailę labai greitai išvesdavo iš kantrybės.

Ir nekeista: mergaitė tiek įdirbio ir kantrybės įdėdavo, kad pagautų žaislą, o tuomet pilna seilių burnele jau tik kąs… o, bet, tačiau – netelpa! Smagūs spalvoti daikčiukai, bet kaip juos valgyti Gailutė dar taip ir neišsiaiškino.

Kitą vertus, tėveliai nenusimena. Jau senokai jie pastebėjo tokią žaislų gerėjimo tendenciją: nupirko ar padovanojo kas žaislą, o dukrytė jam apatiška. Tačiau nepraeina nė savaitė ar mėnuo, ir jos nuo to žaislo jau neatitrauksi. Augintojai susivokė, kad vaikas iki dovanos turi priaugti, taigi, ir tie puikūs, spalvoti, saugūs ir tikrai kokybiški žaislai sulauks savosios gerumo akimirkos.

{pic:1}

Lygiai tas pats nutiko ir su lavinimo kilimėliu, kurį Skirmužėlė nupirko dar prieš Naujuosius. Pradžioje gulinėjimas ant kilimėlio gerokai erzindavo mergaitę. Nors reikia pastebėti, kad ryškios spalvos bei kabantys įdomūs žaislai iškarto patraukė dukters dėmesį, tačiau vien žiūrėjimas mūsų žingeidžios dukros jau seniai netenkino.

Bet paguldyta „į namelį” greitai nuvargdavo, nes mažos rankytės tiek daug darbo įdėdavo, kad sumedžiotų žaislą ir pritrauktų jį prie burnos, bet nieko gero Gailė nepešdavo – į burną žaislai netilpdavo.. Rezultatas: vaikas suirzęs, o tėveliai džiaugiasi: „palavinom – pakaks“…

Ruošdama maistą Skirmutė pastebėjo, kad kūdikėlis labai smalsauja ir tiesiog žvilgsnio neatitraukia nuo mamos rankų. Gudrioji mama ėmė ir pavaišino dukrą mediniu šaukštu – veikia! Pirmomis dienomis rodėsi, kad nieko kito gyvenime jai daugiau nebereikės, tik duokite pagraužti tą medinį stebuklo gabalą.

Ir nenuostabu, nes po kelių mėnesių kankinančių testavimo nesėkmių, tai buvo pirmas kartas, kai daiktas tilpo burnon (Gailė žemai lenkia galvą prieš didį šaukšto išradėją)! Tačiau šaukšto griaužimu guvusis vaikas neapsiribojo.

Mergaitė mielai „užkanda“ plastikinio dubenėlio ar puodelio krašteliu. Puikiai tinka blizgantis metalinis šaukštas, bet retokai, nes jis mums dar kiek per sunkus.

Visgi, medinio šaukšto edukaciniai klodai iki galo dar neišsemti. Prieš porą savaičių Skirmužėlė pastebėjo, kad Gailutė tarsi netyčia, viską, ką paima į rankeles (kartais net nepagraužusi), meta ant žemės.

{pic:2}

Pavargusi lankstytis, plauti bei vėl padavinėti daiktus, mama sugudravo: duoda Gailei šaukštą – ji numeta, tuomet pasilenkia kartu su dukra prie numestojo šaukšto ir mergaitė, kaip koks kraniukas, užkabina jį savo kabliukais ir pakelia. Po kelių tokių pakėlimų šaukštas nebebuvo mėtomas, tačiau kiti daiktai ir toliau krenta.

Apskritai, kalbant apie daiktus/žaislus ir Gailutę, apibendrinant galima būtų padaryti tokią išvadą: viskas, ką tik Gailė sugeba užčiuopti savo paskutiniu metu vis guvėjančiomis rankutėmis, viskas pasitarnauja jos koordinaciniam bei fiziniam vystymuisi, nors iš tiesų, mergaitė nieko kito nenori, kaip tik pačiuptą daiktą kuo skubiau susigrūsti sau į burną.

Pabaigai galima būtų pasakyti porą žodžių apie veidrodį. Veidrodis be abejo yra didžiulis stebuklo gabalas, kurio prie daiktų ar žaislų niekaip priskirti negalima. Veidrodis yra dalykas. Jau senokai dukra suvokė, kad jo į burną neįsikiši. Tačiau vargu, ar ji žino, kiek dar daug laiko jiedu kartu praleis ateityje…

Super Mažylės Gailės dienoraštį rašo tėtis Vitalijus