Po gimdymo grįžus namo būna, kad mamas apninka liūdesys, bloga nuotaika, viskas ima erzinti, net pyktis kyla be priežasties. Iš kur tai? Kodėl, juk atrodo, turėtum džiaugtis mažuoju stebuklu.
Mamyčių klubą konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Atsiradus vaikučiui gyvenimas pasikeičia neįtikėtinai. Svarbu suprasti visus tuos pasikeitimus ir juos priimti.
Pasikeitimai biologiniam lygmenyje: staigi hormonų kaita įtakoja liūdesį ir depresiją psichologiniam lygmenyje: nerimas, baimės, viltys, ar būsiu gera mama? Ar esu gera žmona? Kodėl liūdžiu ar išgyvenu depresiją, kai turėčiau džiaugtis?
Socialiniam lygmeny: keičiasi visi, su kuo bendravot ir vietos, kur eidavot.
Tam, kad adaptuotumėtės prie pasikeitimų, reikia tik laiko. Svarbu žinoti, kad visa tai tik laikini išgyvenimai ir viskas tuoj atsistos į savas vėžes, o šį laikotarpį vis tiek prisiminsit kaip vieną šviesiausių.
Vyras pyksta, nes nesupranta, kas jums darosi ir tai yra natūralu. Jis negali skaityt minčių ir perprast tai, kas su jumis šiuo laiku vyksta. Visada padės atviras, šiltas pokalbis, nieko nekaltinat, tiesiog pasiguodžiant.
Norint pagerint santykius pokalbio neišvengsit, o jį galit pradėt tiesiog:
"Žinai, noriu pasikalbėt su tavim apie tai, kaip jaučiuos. Man tikrai nėra gerai, nesakau, kad tau gerai, bet gal pasikalbėkim tiesiog. Norėčiau ir tau laiko daugiau sirti, ir vaikeliui, ir namams, bet kartais jaučiuosi fiziškai išsunkta ir dar tos baimes/ nerimas/ pyktis. Aš pati nežinau, kodėl taip jaučiuosi, bet prašau – suprask ir apkabink mane labai stipriai, kai pamatysi, kad esu pikta. Man labai svarbu žinoti, kad mane myli..."
Atviri pokalbiai daro stebuklus...
Sveikutes ir man kazkas panasaus buvo, kai pagimdziau dukryte tai kazkodel ligoninej tas3 paras negalejau uzmigti.....o grizusi namo nakty uzsnudau ar kaip ir eme kazkokios haliucinacijos,ieskau dukrytes ,o jos nera....vyras pabudo sako pazvelk miega musu lele😉. O,po to isvyko i uzsieny dirbti ,tai likau su dukrele vienos pusei metu...buvo sunku,bet visada turejau gera mama,kuri kas savaitgaly sugebedavo atvykti ir padeti isleisdavo mane apsisopinti ar i kirpykla zodziu suteikdavo galimybe nepaluzti.😉 😘
man pradžia buvo sunki, bet dabar, po pusmečio, jaučiuosi lygiai taip pat, tik 100 kartų geriau 😃 mano vyro irgi būna, kad savaitę nebūna, aš kaip kengūra su mergyte visur, įsivažiavau į tokį patį ritmą kaip ir be vaiko būdama ir liuks, jau visi priprato, kad būsiu su lelium ir tiek 😀 skirtumas tik tas, kad į darbą neinu, bet užsiimu kita veikla 😉
Mano laisvalaikis ir tera tik aerobikos treniruotes, net i kirpykla jei noriu isbegt, menesi pries turiu derint kad kas pabutu su mazyliu,o apie smutkiu pirkima tj net patyliu, gyvenam mazam miestelyje ir cia visos pardes uzsidaro lygiai 6 valanda vakaro, kai vyras grizta is darbo 😀 Nu bet ka padarysi, toks jau tu mamu likimas
Oi, aš taip pat laukiu ir Šv.Kalėdų, ir Velykų.Vienu žodžiu, laukiu visų švenčių, o su dukryte laukti jų dar linksmiau.Bet tas dažnas tavo laisvalaikio suvaržymas kartais užknisa...
tivka pilnai suprantu kaip tu jautiesi ir man tas pats buvo. Mazyles mes visiskai neturim kam palikt. Mane ziauriai grauze jau tas sedejimas namie..Pradejo pyktis su vyru,kas su manim daros,pastoviai pikta. Pradejau sportuot,rankdarbiais uzsiiminet,MK radau geru pasnekoviu,yra kam issipasakot savo kasdienybe ,visa tai labai padeda 😀 dabar su sypsena laukiu kaledu 😀 na man jau tikriausiai praejo tas laikotarpis,praeis ir tau 😉
Matai, zaliaake, mano vyro darbo pobudis toks, kad jis isvaziuoja ir kokia sav. dvi nebuna namuose.O mano atveju, lankau aerobiką. Du kartus į savaitę.Nenueisi bet kada, nes fiksuotas laikas.Ir labai dažnai tenka keisti planus, praleisti. O moki abonementą už mėnesį.Tavo problemos, kad negali ateiti.Dėl išėjimo ir palikimo vaikiuko- čia nėra problemų, visada pabūna, tik to vyro nebūna dažnai namuose.Ir šiaip išeinu aš ir su vaikučiu ir be jos. Esmė tame, kad aš pradėjau į viską perdėtai jautriai žiūrėti, dėl visko pergyventi ir pan...Vienu žodžiu, užkraunu save nereikalingomis mintimis.
sveikos, na man tikrai nebuvo jokios depresijos, tik dziaugiausi kad mano vaikas sveikas graziai auga, geras, ramus.... viskas dziugino, sveikinimai kad jau esu mama, net asara spaude bet dziaugsmo o ne liudesio 😀 linkiu buti optimistiskesnem naujom mamytem 😀
buvo ir man taip. o dar, kai viskas lyg ir pamazu gerejo, vyras isvaziavo 6 savaitems ir likau 1 su savo mazyle. labai sunku buvo, nes dukryte buvo apsirgus, gulejom ligoninej. bemieges ne tik naktys, bet paros buvo. maitinausi tik kava ir energetiniais gerimais. jei ne mama, kuri gyvena tame paciame mieste ir kuri atvaziuodavo man padeti, buciau visai paluzus 😕
man kokią savaitę po gimdymo buvo negera...vis galvojau kaip čia bus, ar aš sugebėsiu augint savo dukrytę...bet po to viskas savaime susitvarkė ir dabar esu laiminga mamytė auginanti savo dukrytę😉
divka uzjauciu tave😉 manau, kad, gal, tu esi is tu moteru, kurioms reikia siek tiek daugiau laiko suvokti, jog po vaikelio gimimo gyvenimas pasikeite, bet nereikia galvoti, kad kai tu kur nors iseini, tai tas isejimas priklauso nuo kt zmogaus😉 taip, is dalies taip yra, reikia prisitaikyt, bet kas cia blogo? juk jus su vyru galit suplanuot daugybe dalyku is anksto ir tuomet tas tavo laisvalaikis pavirs tikru malonumu😉 pvz. musu seimoje mes megstame yomayo dienas, nes galim sutaupyt siek tiek pinigeliu ant kino bilietu, taigi, as einu i ankstesni kino seansa, o tuo metu vyras priziuri mazyle, paskiau griztu ir bunu su Gabyte, o vyras eina i velesni seansa apie 21-21 30😀 ir visi buna patenkinti😀 kartais as isbegu pas savo drauges kokiai vakarienei, biski atsipuciu nuo seimos, o tuo metu vyras priziuri maze, visiskai nesijauciu kalta, nes vyras yra tox pat seimos narys, mes kartu sukureme musu maza kruopelyte, musu mazaji angeliuka vardu Gabija😉 kai vyras nori iseiti pas draugu, as irgi nekeliu skandalu, tuomet mes karaliaujame kartu su mazyle namuose😉 kartais, zinoma, ganetinai retai, bet visgi kruopsciai tai planuojame, mes paliekame mazyle mociutei ar net 2 mociutem (viena is kuriu gyvena pnvz, o mes vln) ir isvaziuojam nakvynei i koki viesbuti, pasibuti TIK dviese, nes ir mums reikia romantikos ir buvimo kartu😉 kartais, kai vaziuojam i pnvz, tai paliekam mazyle mociutei ir einam kartu kokios vakarienes arba i kina, arba siaip pasivaiksciot😉 vln kart nuo karto mes irgi ikalbam mociute priziuret musu atzalele ir einam i spektakli, i baleta ar galu gale i kina😉 tiesiog tavo poziuris turi pasikeist, negali nuolat isterikuot del vaiko, negali jaustis kalta, kad va palieki ir iseini, arba mastyt, kad deriniesi prie kt....tu esi asmenybe, kuri lai nepamirsta, kad neuztenka buti vien mama, reikia pasirupinti savimi, reikia atsipusti nuo seimos, seimyniniu rupesciu, neuzsisedet tarp 4 sienu😉 gal, tu dar neatradai tos veiklos, kuri patix butent tau? bandyk daugybe dalyku ir viena diena tu butinai atrasi savo laime ne tik salia vaikucio😉 linkiu tau sekmes😉
O aš iki šiolei "kitokia" nei buvau prieš nėštumą ar vaikelio gimimą.Nors ir anksčiau buvau jautri, greit užsiplieskianti, tai dabar viskas pasitrigubino.Po gimdymo išvis buvo košmaras.Viskas negerai, nusivylimas savimi ir pan.Apie santykius su vyru nėra net ką šnekėti.Nors ir dabar nelabai kas pasikeitė.Tapau dar labiau nervingesnė, pikta, jeigu kas nutinka vaikučiui - iškart į isteriją, paniką.Ir, tikrai, nesėdžiu namuose.Lankau sporto klubą.Ir dėl to išėjimo...Jeigu tu gyveni su vyru ir nėra papildomo žmogaus , kuris galėtų prižiūrėti leliuką- tai koks prasiblaškymas?Vistiek , turi tu, o ne vyras taikytis prie jo darbotvarkės ir pan.Turi susiplanuoti taip, kad tuo metu galėtų vyras su vaiku pabūti.Eini ne tada , kada tau patogu, o kada gali.Čia aš kalbu iš savo varpinės.Nemėgau tokių suvaržymų, užtat dabar sunku.Todėl, kalbant apie prasiblaškymą, ne visada tas įmanoma visoms mamoms.
taip sportuoti sunkiai negalima iki metu nes organizmas po gimdimo atsistatineja ypac toms kurioms buvo cezariai a sunkus gimdimai..as pati labai lengvai pagimdziau be jokiu nuskausminamuju be plisimu be nieko,po keliu valandu jau sedejau😃 bet pries eidama sportuoti as paklausiau daktares ar nebus nieko blogo sako nebus gali eiti laivai nes as pati nemaitinu vaiko krutimi o misinukus mes salgom...
jo, man rodos, kad svarbiausia neuzsiskleisti tarp 4 sienu, o kuo daugiau iseit, kad ir i pacia paprasciausia parduotuve😉 as pamenu, kad is pradziu kviesdavau pas save drauges, paskiau eiseidavom kur trumpam arba su seima pasivaiksciot, kad tik ne namuose, ir pamazu viskas aprimsta... ateina ilgai laukta laime😀
bet koks isejimas is namu man rodos jau i nauda 😉
Pritariu tau laurak, mane ir kankino liudesys kokius 6 menesius net, praeidavo ir vel uzeidavo, bet va drauge ikalbejo lankyti aerobika, tj tiek fiziskai tiek dvasiskai geriau jauciuos 😉
oij mielosios jai puolate i depresija pogimdyvine siuliciau pradeti lankiti sprto kluba koki ar dar ka panasaus ir praeitu jums tas liudesys depresija...
na man buvo uzeje kokia savaite o paskui praejo
Ir man taip buvo kai nesupratau kas su manim daros,pikta verkt norisi,viskas blogai,liudna,vyras nesupranta ir tt...... Kelis menesius taip kankinausi,aciu Dievui tai jau praejo. Dabar vel galiu dziaugtis gyvenimu.