Gimė Rojus sveikutėlis žiemą per pačius šalčius, maitinau krūtimi ir dabar tebemaitinu, o jam jau 10 mėn.
Žinau, kad maždaug tokiu metu gydytojai rekomenduoja pradėti atpratinti vaiką nuo buteliuko, bet maniškis prie jo taip ir nepriprato.
Nei buteliuko, nei žinduko nepripažįsta. Prieš miegą (ir ne tik, nes maitinu dar ir dabar apie 7 kartus per parą) mamos krūtis, o geria arbatėles ir sultis iš puodelio su mamos pagalba (beje, jokių snapelių nepripažįsta taip pat).
Iki 6 mėnesių nebuvo jokios problemos, miegodavo naktį puikiausiai nuo 22 iki 7 val. savo lovelėje. Viskas prasidėjo, kai išdygo pirmieji dantukai. Miegas tapo labai neramus, ėmė valgyti naktimis po 3-4 kartus, ir ne šiaip sau pačiulpti krūtį nusiraminimui, o rimtai valgyti.
Nei supimai, nei lopšinės nepadėjo mažiukui užmigti, tai teko apgaubti jį motiniška šiluma tikrąją ta žodžio prasme- miegoti kartu su juo. Miega dabar zuikis vidury tarp tėčio ir mamos, man nereikia kelioliką kartų keltis prie jo, krūtis šalia - valgo, kai tik užsinori, tiesiog griebia naktį krūtį, pasisotina ir parpia toliau.
Dar kelis kart nubunda ir šiaip nusiraminimui pakramsnoja. Taigi kurį laiką vaikščioju kaip vaiduoklis, o vyras juokauja , kad žmona naktimis dirba gyvu čiulptuku.
Visą tai dar būtų pakenčiama, bet ką daryti, jei nori kažkur ilgiau užtrukti ir reikia palikti mažylį tėčiui? Primenu, buteliuko ir čiulptuko nepripažįsta (net labai išalkęs), o kai alkanas nei supimas, nei lopšinės nepadeda. Kažkoks užburtas ratas, o baisiausia lydimas beprotiško vaiko verksmo.
Myliu savo Rojų, pasiryžusi maitinti jį kuo ilgiau krūtimi, tačiau bijau pagalvoti apie maitinimo pabaigą. Kaip išspręsti problemą ir rasti kelią į ramaus miego karalystę tiek kūdikiui, tiek mamai. Gal yra mamyčių, susidūrusių su šia situacija, pasidalinkite patirtimi.
P.s. Juokingiausia tai, kad nesu jauna mamytė, turiu 13 metų dukrą, bet tokių bėdų neturėjau.
Krisliukai, pienuko atsisakymas mums kažkaip labai paprastai įvyko. Nuo metukų pradėjau po truputį mažinti maitinimų skaičių. Iš pradžių pripratom, kad dienom pienuko nebėra (jo kažkaip mažasis ir nepasigedo, neiškėlė man nei vienos isterijos), liko tik du-trys maitinimai: vienas vakare prieš naktinį miegelį ir vienas-du naktį. Tada nusprendžiau, kad reikia naikinti maitinimą prieš miegą, nes vieną vakarą, kai buvo labai nusikalęs po dienos, tiesiog prisiglaudė prie manęs ir užmigo pats, be jokio pienelio. Reiškia nebelabai ir reikia... Tada vaikučio migdymas patapo tėvelio darbu. Ir jie kažkaip vienas du sėkmingai užmigdavo abu 😀 Tada dar kokią savaitę vaikutis prabusdavo vieną kartą naktį ir reikalaudavo pienuko. O tada netikėtai tris naktis išmiegojo neprabudęs. Kai ketvirtą naktį prabudo ir pradėjo lovoj siausti ir niurzgėti, pasiūliau pienuko ir ką - vaikas nesuprato ko aš ir jo noriu. Žiūrėjo į papuką kaip į naujus vartus, atrodo, kad pirmą kartą mato ir nežino ką su juo veikti....😃 Tada šiek tiek pakandžiojo, pakandžiojo papuką ir nusisuko. Galvojau, gal pienelio nebėr. Pamėginau rankomis spausti - bėga fontanu... Tada ir supratau, kad mano vaikas jau užaugo 😀
Beje dėl miegojimo vietos. Vaikiukas su tėveliu migdosi mūsų lovoje. Kai užmiega, yra perkeliamas į savo lovytę. Ten miega maždaug iki vidurio nakties, tada pabunda ir reikalauja, kad pasiimtume į savo lovą. Keliam tada pas mus į lovą ir taip tryse parpiam iki ryto. Nėra labai patogu, bet kol kas neturiu sveikatos su juo naktį kovoti. O be to, kai baigiau žindyma, džiugina bent tokia vaiko artuma 😀
Mes irgi taip pat gyvenam kaip cia daugelis mamyciu raso, valgo nakti N kartu, kartu miega 😀 aisku tai neapsakomas jausmas,kai vaikui esi reikalinga,tas artumo pojutis. Taciau man maitinti kas valanda ir ne pomazai,o normaliai tapo labai sunku. viena mamyte pasiule nemiegoti kartu su vaikeliu,o tevelius tegu kartu miega 😀 taip jau 3 naktys ir ka jus manot,o gi labai veiksmina, vaikutis valgo jau tik 3 kartus per nakti, as pagaliau isimiegu,taip ketinam apie menesi miegoti,kol maziau prades valgyti,o tada jau i lovyte pratinti pradesim 😀 ir labai tikiuosi,kad vaikelis pagaliau visa nakti ismiegos
manoji nekiek nestresavo, per menesi vis mazinau, mazinau ir db nebemaitinu jau
Undyyne, o kaip jis pats atsisakė pienuko? kaip atrodo tas atsisakymas 😀 nes pakankamai anksti atsisakė, aš pažįstu vieną mamą, kuri maitino iki 4 metų
Užjaučiu mamytę, nes pati per tai perėjau. Naktį maniškis valgydavo po N kartų, jau net nebeskaičiuodavau. Bet kažkaip buvau įgudusi jį naktį persikelti nuo vieno šono prie kito, įkišti į burnytę papuką ir toliau miegoti. Miegas aišku nebūdavo labai kokybiškas, bet matyt organizmas priprato, ryte nejausdavau labai didelio nuovargio ir miego trūkumo.
Tiesa maniškis taip pat negėrė iš buteliuko, soskę spjaudavo toli toli 😀 Bet kai mažylis buvo 8 mėn. man turėjo daryti operaciją. Parai reikėjo gultis į ligoninę. Žiauriai nerimavau kaip ten bus, būčiau galėjusi, būčiau operaciją atsidėjusi. Deja, negalėjau. Tai kai manęs nebuvo šalia močiutė, vyro mama, labai sėkmingai pamaitino mano sūnelį iš buteliuko, mano paliktu nusitrauktu pienuku. Kai grįžau iš ligoninės, vėl ta pati istorija - buteliuko nepripažįsta, negeria nei kai aš duodu, nei kai tėtis, nei kai močiutė.
Mamytei būtų vienintelis patarimas - kai negali pakeisti situacijos, reikia keisti požiūrį. Kaip rašė Tifer - toks artumas ilgai netruks, reikia mėgautis tomis akimirkomis praleistomis su vaikučiu. Suprantu, kad kai naktį nedamiegi labai mažai to džiugesio lieka, bet kažkaip visame tame reikia atrasti ir gerų dalykų. Vat mano mažylis būdamas 1 metų 4 mėnesių atsisakė mano pienuko. Labai laukiau šito momento, nes jau buvau pavargusi. Bet kai tai atsitiko apsiašarojau, man labai trūksta tų akimirkų, to artumo, kai mes tik du - vienas kitam patys svarbiausi 😀
sutinku, iškart nutraukti maitinimą - pats žiauriausias būdas..bet kito neįsivaizduoju..kiek pakalbu su mamytėm, tai taip ir vargsta iki dviejų ar daugiau metų, nes vaikutis nelabai pats nori atsisakyti to malonumo 😀 o kai vaikas pribėga ir plėšia rūbus prie kitų, na nežinau.. pirmą kartą buvo lengviau baigt maitint..bet šįkart sunkiau..bet ir pati jau noriu atsigaut, o tai visai manęs nieko nebeliko
manoji ir nakti budinejo, kol nustojau krutim maitinti, vakare gauna misinuko, tai ramiai miega visa nakti(tik db kazko bludija, nes sloguoja)
ir mes taip pat gyvenam😀tai as po tokiu naktu turiu bent kas trecia diena pietu piego pamiegoti,o tai tikrai truksta.bet vis dazniau mane jau apima liudesiukas,kad viskas jau taip greitai baigsis,tas mielas jausmas,kai kudikelis,nesvarbu,kad jau ir nemazas,pusantru metuku,guli salia apziojes kruti ir ziuredamas i akis meiliai sypsosi,kaip kuiciasi nakti ieskodamas pienelio,tas svelnumo,artumo jausmas,juk amzinai nesites,gal dar pusmetis,nu gal metai ir viskas.
pasirodo ne as viena tokia..... 😀 mes su Augiuku ir taip gyvename. Iki puse metu miegojo kaip angeliukas. o va jau visi metai naktimis valgo valgo ir dar kart valgo...... as jam tarsi oras. is pradziu stresavau, pykau, skundziausi-dabar, pripratau ir gyvenu laukime.... tikiuosi sis etapas praeis. Mamyte, jusiskui tik 10 men. Dar nedarykite tragedijos 😉 sekmes ir kantrybes
Pazystama situacija, prasidejo, kai pradejo dygti dantukai. Bet dar tik tris menesius taip naktinejam, tai laukiu ir tikiuosi gal kai labiau paaugs susitvarkys viskas 😀 Krisliukas, o ne per drastiska taip nutraukti maitinima?
😃 as taip jau 1 metus ir 8 men gyvenu 😀 aisku, del to jums ne kiek nelengviau. Beje, as taip pat pastebejau, kad kai pradejau mazinti maitinimu skaiciu diena, dukryte naktimis dazniau valgyt pradejo. Bandziau pries einant miegot stipriau pavalgyt duoti, bandziau i buteliuka karves piena pilti, vandeni, arbata... tas pats. Blogiausia, kad jai to pieno tiek ir tereikia... buvome palike pora kartu vienai nakciai... ir nieko, ismiegojo, pieno nereikejo. Dabar man ir paciai su ja sunku kovoti, nes ryte i darba keltis, tai per nakti virkdyti nesinori. Taip ir laukiu, kol pati atsisakys pieno 😃
Ta pati problema ☹ vaikučiui 10,5 mėn... o maitinu pilnu tempu, ypač naktį.. ☹ Tiesa, su pirmu sūnum buvo tas pats, kol maitinau, tol kėlėsi naktimis po N kartų..Maitinau 13 mėn., o baigiau maitint paprastai - tiesiog išvažiavau į sesiją ir palikau mamai.. bandė dar mamos prašyt, plėtė jai rūbus, bet pamatęs, kad nieko ten nėra, nebeprašė..kai po 4 dienų grįžau jau buvo pamiršęs.. 😀 dabar planuoju irgi taip daryt, vėl man reikės išvažiuot keletai dienų, ir vėl planuoju palikti mažiuką mamai..bet kažkodėl širdį spaudžia..Pirmas sūnus bent iš buteliuko gerdavo, o šitas - ne. Tai ir suku galvą, o ką jis gers, kai manęs nebus? Nors tiesa, jau pažanga šiokia tokia yra..jau trys dienos kaip jis geria pankolių arbatą iš buteliuko...man net keista..Sakiau ir gydytojai, klausiau patarimo..ji man sako - vaikas jau nemažas, jam naktį valgyt jau nebereikia, ir turbūt kartu dar miega? sakau, taip - miega kartu. Sako, jis jaučia mamos pieną, todėl ir keliasi valgyt, naktį privalgo, todėl dieną valgo mažiau..sako, nemaitinkit naktį..bet kaip nemaitint, klykia rėkia baisiausiai kaip skerdžiamas!