Turiu aš dvi dukras ir abi jos gimė gruodį, tarp jų gimtadienių tik 8 dienų skirtumas, tad labai patogu stebėti jų raidą ir lyginti - pirmoji spalį jau tą ir tą darė, o antroji dar ne ir t.t. Svarbiausius raidos ir gyvenimo įvykius augindama dukras fiksuoju knygelėse "Pirmieji kūdikio metai", o paskui labai patogu - žinau, ir kaip skyrėsi svoriai, ir kuri kada ką išmoko daryti.
Pirmoji dukra, kuriai šį gruodį sueis treji metukai, visko mokėsi greičiau ir buvo gana stipri. Dešimties mėnesių žengė pirmuosius savo savarankiškus žingsnius, tad aš buvau įsitikinusi, kad ir antroji spalį jau vaikščios. Deja deja... į tai net nepanašu. Galbūt tai lėmė ir pomėgiai - vos porą mėnesių paropojusi, pirmoji dukra jau norėjo būti vedžiojama už rankų (o tas vaikščiojimas susilenkus man nebuvo malonus, tad labai norėjau, kad ji greičiau išmoktų eiti be pagalbos). Skatindavau ją ateiti rodydama įvairius daiktus, bet dažniausiai tai baigdavosi atropojimu. Kol vieną dieną ėmė ir atėjo.
Antroji dukra vedžiojama būti atsisako ir nerodo nė menkiausio susidomėjimo tokiu vaikščiojimo būdu. Ir nors jau maždaug pusę minutės pati pastovi už nieko nesilaikydama, eiti užsikibusi už rankų nė nebando - sėdasi ir tiek. Gal todėl, kad pirmaisiais mėnesiais gydytojos buvo jai nustačiusios sumažėjusį raumenų tonusą ir skyrė mankštų. Vėliau jas pakeitėme į baseiną.
Jokių ypatingų kliūčių ruožų mergaitėms niekada nerengiau ir ropoti ar vaikščioti jų nemokiau. Manau, namuose ir lauke ir taip pakankamai kliūčių ar kitų įdomybių. Viena iš skatinusių ropoti mažąją įdomybių buvo vyresnėlės ant grindų išbertas Lego duplo - taip norėdavosi jį pasiekti.
