Pasak logopedės Vaidos Vilienės, labai svarbu bendrauti su vaikeliu nuo pat gimimo. Jį reikia ne tik kalbinti, bet jam rodyti ir mimikas, gestus, sutartinius ženklus.
Kūdikio kalba pradeda formuotis dar motinos įsčiose. Kalbindami vaikutį nepamirškime rodyti veido mimikų, nes kūdikis mato mamos, tėčio veidą, kitų žmonių veidus, kai jie yra prieš jį, o kai jie nusisuka, jų nebesupranta.
Ko reikėtų vengti kalboje?
Mamos neretai klausia mažylio – ar tu nori „niam niam“, bet juk suaugusio klausiame: Ar nori valgyti, gerti? Tad ir vaiko reikia klausti: Ar tu nori sulčių? Ar tau skani ši košė?
Mes matome vaiko reakciją, jis pats bando sakyti sava kalba, kaip jis moka. Tokiu būdu kaupiame vaiko žodyną.
Labai šaunu, kai vaiko eilėraštukus, piešimą lydi žaidimai. Kai vaikas atlieka „viru viru košę“ ir kitus smulkiosios motorikos judesius, lavėja ne tik pirštukų raumenys, bet vystosi ir kalba.
Nepamirškite prieš miegą lopšinių ne tik padainuoti, bet ir palinguoti, paniūniuoti, priglausti vaiką. Taip mažylis ir nusiramina, ir įsimena žodžių seką, nuoseklumą.
Bevaikštinėdami kalbėkite su vaiku
Einate pasivaikščioti – kalbėkite, nebūkite nebylūs. Kas čia? Žolė O kas čia – paukštelis. Nepatingėkite atsakyti į visus mažylių klausimus. Labai svarbu, kad vaikas domėtųsi, jei skaitote knygutę, leiskite vaikui įsiterpti ir kažko paklausti.
Galima paskaityti sakinį, tačia jo neužbaigti ir leisti vaikui jį pabaigti, kaip jis nori, arba tegu jis parodo, pavyzdžiui, kaip daro meška ar kaip sako šuniukas.
Tokiu būdu skaitiname vaiką kalbėti, turtiname jo žodyną ir laviname vaizduotę.
