Kamuoliukas greituoliukas ir draugai

Svarstau - sukelti visus  mylėtus ir dar tebemylimus namuose padarytus žaisliukus į vieną straipsnį ar į kelis... Bet gal vis tik į atskirus, nes jie labai skirtingi - tiek lyginant pagal  naudotas medžiagas, tiek vaiko amžių. Tikrai nieko įspūdingo mano nuotraukose nebus, tačiau, jei vaikas džiaugiasi žaisliuku ir dažnai su juo žaidžia - pats puikiausias dalykas tėveliams :).

Pats pirmasis ir visų kitų pirmučiausias mano padarytas žaisliukas buvo sūneliui, kai jis ėmė pamilti kamuolius, bet tuo pačiu ir mėtyti viską, kas po ranka - kamuoliukas Greituoliukas.

Mėgau nerti vašeliu. O kai sūnus ilgokai miegodavo pietų, skirdavau šiek tiek laiko nėrimui. Prisireikė vašelio, įvairių spalvų siūlų likučių ir to, kas tiktų prikimšti - sunaudojau kažkada atlikusių siūlų galų krūvelę. Jokių schemų, pavyzdžių, tiesiog nėriau taip, kaip sugalvojau. Svarbiausia, kad kamuoliukas pavyko. O štai ir jis pats - gyvenantis su mumis jau apie 14 metų ir dabar besišypsantis mažosios sesutės minkštų žaisliukų lentynoje.

Po poros metų kamuoliukui Greituoliukui sugalvojau nunerti draugę, nes sūnui užėjo noras ne tik su mašinom žaisti... Draugė išėjo gerokai mažesnė, nes jos dydis priklausė tiesiog nuo turimo laisvo laiko kiekio :). Vos atsiradusi sūnaus rankose, ji buvo pavadinta mama, o Greituoliukas  - tėčiu.

Po to mano žaislų gaminimo karjera buvo ilgam pasibaigusi (gal dar kažką ir dariau, bet neišliko), bet atsirado mažoji, kuri paveldėjo  abu šiuos nertus žaisliukus. O vos pradėjusi eiti į lopšelį, gavo štai tokį nunertą kurmiuką, kurio schemą buvau radusi mezgimo knygoje (gal dar ir pavyktų surasti, jei kam būtų įdomu).

Kurmiuko atsiradimo istorija tokia: dukrytė labai ilgai negalėjo priprasti lopšelyje, tad pagalvojau, kad gal padėtų žaisliukas - draugas. Reikėjo mažiuko, kuris netrukdytų ir visada galėtų būti su dukryte (miegoti pietų tada dar nepalikdavau). Gal ir būtų tikęs koks pirktinis žaisliukas, bet patirtis su pamestu numylėtiniu migduku, nedžiugino, tad nusprendžiau draugą nunerti pati, kad, netyčiom praradus, galėčiau nunerti kitą tokį patį. Kasdien jis keliaudavo dukrytės suknytės, sijonuko ar kelnyčių kišenėlėj pritvirtintas už virvelės į darželį ir padėjo mažajai jaustis saugiau, greičiau susidraugauti su darželiu. O mums, tėveliams, pasakodavo dukrytės lūpomis visus darželio nuotykius, aptardavo suvalgytus ir nesuvalgytus patiekalus ir t.t. 

Dabar jau kurmiukas į darželį nebekeliauja. Jis dabar tapo dukrytės lėlyčių žaisliuku :).