Pernai mes auginome knygų medį ir buvom pakliuvę į finalą. Tuomet buvom perskaitę, tiksliau pasakius, priklijavę apie šimtą lapelių.
Atlikome vaikiškų knygų "reviziją" ir paaiskėjo,kad jų sukaupimas peraugęs tris šimtus.
Paklausite iš kur? Atsakysiu,kad jos ne tik Birutei pirktos, bet ir mano pačios, mamytės, net močiutės išsaugotos. Močiutės man ypatingai vertingos, nes jų leidimo vieta buvo ne Lietuva ir siekė devynioliktąjį amžių.Taip, taip nesuklydau...
O dabar bandysiu pristatyti savo knygelę, kuri šiek tiek jaunesnė už mane, bet man ji kelia tikrai malonius sentimentus. Juk tai mano močiutės dovana man, penktojo gimtadienio proga. Ech, kaip gera... ir kartu taip viskas susiję, juk ne už kalnų Birutei penktasis gimtadienis.
Tad bandysiu išskirti šį epizodą:
Dominykas žemėn krito,
Krito ir pabudo.
Žiūri –saulė jau nušvito,
Viskas mirga, juda.
Dominykas tuoj iš guolio
Šoko kaip įgeltas,
Ėmė rinktis iš pasuolio
Peilius, pjūklus,kaltus.
Ir tuojau į darbą kibo –
Bigt kiekvieną daiktą
Darbo gi tokia daugybė,-
Niekas nepabaigta.
Tuoj pritaisė arkliui kojas
Ir ausis pridėjo.
Ir arkliukas atsistojęs
Linksmas žvengt pradėjo.
Vaikas įdėmiai klausė, o po to kilo iš lovytės ir nulėkė pabaigti piešti savo piešinuko, nors iki tol sakė esanti "labai pavargusi". Atnešė nupieštą katinėlį su kepuryte, pirštinytėmis, šalikėliu,kailikais ir paaiškino,kad žiemą jam taip reikia apsirenkti ir iš nupiešto namuko kamino rūko dūmai "kad nebūtų šalta".
Tad po tokio paaiškinimo aš likau sužavėta, nes vaiką knygelė moko viską, ką pradėjo -pabaigti, rūpintis silpnesniais už save.
👍