Pagalba vienas kitam šeimoje būtina, tai mano supratimu ne tik meilės kalba, tai savitarpio supratimo, pagarbos ir pareigos suvokimas.
Aš pati galiu padėti ir visai nepažįstamam žmogui, ir kaimynui. To paties mokau ir savo vaikus, kad būtų pasirengę ištiesti pagalbos ranką tam, kuriam tuo metu reikia, ir kuriam pagal galimybes galima padėti. Tai tiesiog žmogiška pareiga.
O šeimoje toks šūkis: gyvename kartu, tai ir darbus turime dirbti kartu.
Nesakau, kad viską darome kartu, tiesiog vieni atlieka vienus darbelius, kiti kitus. O jei tai toks darbas, kurį gali atlikti iškart keli žmonės, susiburiame visi.Ir nesvarbu dirbome kartu ar po vieną, dirbome vieni kitų labai, šeimos labui.
Mūsų šeimai jau 17 metų, ir visus šiuos metus mes mokėmės ir dabar tebesimokome padėti vienas kitam.
Vyras mano visada yra pasirengęs padėti, jis gali ir valgyt padėti gaminti, ir indus plauti, ir kambarius tvarkyti, bet jo nuomone aš turiu pasakyti, paprašyti, kitaip sakant duoti nurodymus.
O aš dažnai noriu, kad padėtų be nurodymų.
Todėl mokomės vienas paprašyti padėti, kitas mokosi padėti neprašomas:-)
Kol vaikai mažesni, pagalba tėveliams, tai tarytum pramoga, žaidimas. Augant į pagalbą kviečiamės ir tam, kad jie įgytų įgūdžių, kurie pravers ateityje, kad suvoktų ir savo pareigas šeimai.
O pačią pagalbą kaip meilės kalbą aš suprantu ir kitokiais atvejais.
Tai psichologinė pagalba, kai reikia tiesiog palaikymo, pabuvimo šalia. Man tai daug svarbiau nei suplauti indai, ar sutvarkyti kambariai.
Labai šauni nuotrauka! 👍 🌷
👍❤🌷