Pagalba. Pradžioje galvojau,kad rašysiu jog mūsų šeimoje nėra darbų pasiskirstymo. Bet geriau pagalvojus nutariau, kad būčiau didi melagė, taip parašiusi. Juk tėtė tikrai neįsiuva sagutės į drabužėlius, o aš tikrai nepjaunu žolės ir nekasu griovių. Tad pasiskirstydami į „moteriškus“, „vaikiškus“ ir „vyriškus“ darbelius mes sugebame vieni kitiems padėti.
Pavasarį juk sodinti bulvytes galim visi: tėtė gali padaryti vagą, aš galiu bulvių krepšį nešti ir su vaiku dėti bulves į vagas.
Su vaiku galime tėtei išlyginti marškinius: vaikas sėkmingai gali drabužius nukabinti nuo džiovyklos, o aš galiu išlyginti, o tėtė per tą laiką gali įsukti perdegusią lemputę vaiko kambario lempoje.
Dar ką pastebėjau, kad vaiko nereikia versti daryti jokio darbelio, svarbu vaikas mato dirbančią mamą ir tėtį. Vaikas puikiai žino, jei padės mamai su tėčiu, tai jie nebus pavargę ir norės jam padėti pvz. jei vaikas nori prie ežero, tai spės ten ir nuvykti.
Pagalba gali būti bet kur ir bet kada.
Ir nebūtinai prašant. Pvz. jei vakarienę mama pagamino, tai vaikas gali sėkmingai išdėlioti stalo įrankius, o pavalgius suplauti indus, juos sudėjus į indaplovę.
Šeimoje gali būti ir gyvunėlių šėrimo pasiskirstymas: jei tėtė šunims padavė ėdalo, tai vaikas gali pasirūpinti vandenuku.
Jei mama laisto agurkus, tai sėkmingai vaikas gali palaistyti savo pomidoriukus.
Juk dažnai, mes suaugusieji, padedame vaikui susitvarkyti savo spintą, tai vaikas gali ir mums padėti sutvarkyti mūsų daiktus. Pvz. suporuoti tėtės kojines: ir įdomi veikla, ir naudinga.
Jei gaminu valgyti ir man prireikia krapų, tai vaikas noriai parneša iš daržo. Tuo pačiu ugdosi paslaugumas bei susipažįsta su augaliukais.
Dar labai mėgstame skelbti konkursą:“kas pirmas spės padėti mamai/tėtei ar žinoma vaikui“. Toks žaidimas gana kūrybingai įtraukia ne į labai kūrybingą kasdienybę.
Tad mes pasiskirstome darbeliais, kuriuos geriausiai mokame, kurie mums geriausiai sekasi, o jei nesiseka, tam ir esame, kad galėtume viens kitam patarti, pamokyti, palaikyti, padrąsinti.
