Kodėl atjunkyti taip sunku? Pati gavau atsakymą į šį klausimą

Sveikos mielosios,

mano mažyliui greit 11 mėnesių. Į darbą turiu grįžti, kai mažiukui bus metai, nors mielai likčiau su mažiuku ir antriems metams, bet deja pasirinkimo neturiu. Esame labai laimingi, kad liks tėtis :)

Tačiau noriu su Jumis pasidalinti savo istorija, nes informacijos šia tema nėra daug. Patarimų taip pat. Žinau, ne visoms mano išbandyti atvejai gali tikti, bet jeigu Jums pasisekė lengviau, noriu Jus labai pasveikinti! Ir  paskatinti pasidalinti savo istorijomis! Galbūt vienoms šis etapas lengvesnis, tačiau pripažinkim, vaikiukai skirtingi, tad kitoms jis gali būti labai sunkus...

Na, o apie pasiruošimą, prieš  išeinant į darbą. Mažylis be papildomo primaitinimo smaguriauja ir MP, be kurio nė dienelės neišbūdavo. Tad pirmas ir skaudus etapas - nujunkymas. Kadangi, vadovaujuosi prieraišiosios motinystės principais, nusprendžiau, kad mano gyvsidabriukui, man grįžus į darbą, bus geriau ir toliau gauti saldžiojo pienelio bent rytais ir vakarais. Atrodo paprasta, juk tai nėra 100 % nujunkymas. Bet mano mažajam pieno gurmanui....

Pradėjau spalio 1 dieną. Pirmąją savaitę bandėme dieną užmigti lauke (pamiršau paminėti, kad mažasis gyvsidabriukas miega tik mūsų lovelėje, o aš iš tų mamų, kurios kieme nuolat sukioja ratus ir nestovi vietoje, bandydamos užmigdyti vaiką). Rezultatas - pastangos bevaisės. Antrąją savaitę bandėme užmigti namie su buteliuku mišinuko. Vėl nepavyksta. Palūždavau, gailėdavau mažulio ir tik MP pagalba užmigdavom. Atvirai sakant, man plyšdavo širdis, net ir kelias minutes girdint mažylio verksmą. Taip dar 2 savaites bandom įtraukti papildomas veiklas (baseiną, išvykas į miestą), kad tik mažylis užmigtų be MP (aišku pavalgęs daržovienės su mėsyte). Ir vis liekame prie to pačio. Mano mažasis gyvsidabriukas ir toliau dienomis užmiega su MP. Palūžtu. Nebesistengiu. Grįžtam prie senos mudviejų rutinos. Dar savaitę kaupiuosi ir bandau save priversti tęsti nemalonųjį procesą. Pasipasakoju vyrui ir sulaukiu didelio jo palaikymo. Padrasinimų ir priminimo, jog esu gera mama. Vyras paskatino dar kartą pabandyti su buteliuku. Ir jau pirmą dieną mums pavyksta! Džiaugiuosi, kad netenka daugiau matyti kenčiančio mažylio! Gyvsidabriukas godžiai geria mišinėlį, o aš jį apkabinusi kažkodėl verkiu... Po didelių įdėtų pastangų, ir pats mažiausias darbas atrodo sunkus. Mintyse verkdama bandau analizuoti save. Verkiu ne laimės ašarom, kad mažylis snūduriuoja su buteliuku... O motiniško prieraišumo. Suprantu ir jaučiuosi, taip, lyg žengtas pirmasis žingsis mūsų ryšio atitolimo link. Ir suprantu, kad tiek laiko nepavyko, nes paprasčiausiai aš nenorėjau, o ne mano mažylis... Aš nenorėjau mažiuko leisti atitolti nuo savęs, net ir tokiu mau žingsneliu, kaip dieninio motinos pienelio atsisakymas...

Štai tokia ir paprasta istorija :)

Dienos metu jau nebegeriam MP ir užmiegam patys :)

Mažylis regis yra laimingas tiek pat, o aš susitaikau. Kas belieka. Juk turim išmokti po truputį paleisti...