Tėvai neriasi iš kailio pirkdami brangiausius žaislus, o pasitaiko, kad vaikui jie visai nė motais. Nežaidžia, nors tu ką... Konsultuoja žaislų parduotuvės „Medinis arkliukas“ savininkė, seminarų apie žaislus lektorė Simona Kupetienė.
Sąlygos žaidimui atsirasti:
Palanki aplinka.
Labai smagu, kai vaikas turi kažkokią erdvę, kampelį, kuriame galėtų žaisti. Tas kampelis turėtų būti neperkrautas žaislais, toks, kad skatintų vaikų smalsumą ir norą žaisti.
Geri vaiko ir suaugusiųjų santykiai.
Kad ir kaip netikėtai tai skambėtų, vaikas žaidžia tada, kai jo labai geri santykiai su tėvais, kai susiformavęs saugus prieraišumo jausmas. Jis tada gerai jaučiasi, ir ilgiau pažaidžia vienas, susidomi žaislais.
Mama ir tėtis domisi vaiko žaidimais.
Suaugęs turi domėtis vaiko veikla, pagirti, kai vaikas kažką naujo atrado, pastatė, sukonstravo. Tai nereiškia, kad mama stovi šalia vaiko ir komentuoja. Reikia suteikti jam erdvės laisvai žaisti, bet kai jis atbėga norėdamas parodyti, ką sukonstravęs, pagirkite už pastangas, nesakykite; „ai, atsibodai“, „neturiu laiko“, „man neįdomu“. Jei vaikas pajus, kad jums neįdomu, ir jam tai pasidarys neįdomu.
Sudaryta galimybė žaisti tiek laiko, kiek vaikui reikia.
Kartais tėvai neatkreipia į šią sąlygą dėmesio. Jie mėgsta, kad vaikas gyventų taip, kaip jiems patogu ir paklustų tada, kai jiems reikia. Tėvai neturėtų nutraukti vaiko žaidimo, kai jis yra įsitraukęs į veiklą, net jei jau ant stalo garuoja pagaminta vakarienė. Geriau vaiką kelis kartus prieš tai įspėkite, kad už 10 minučių bus vakarienė, po to dar kartelį jam priminkite, kad už 5 minučių eisite vakarieniauti. Vaikas dar nesuvokia laiko, bet supranta, kad jis yra gerbiamas ir leidžiama pabaigti tai, ką yra pradėjęs. Taip pat galima pasiūlyti vaikui, kad pavakarieniavęs jis galės tęsti žaidimą.
