Knygynų lentynas papildė patiems mažiausiems skirta knyga, už kurią jos autorius Ericas Hillas buvo apdovanotas Britų imperijos ordinu. Šio pasaulinio bestselerio, kurio visame pasaulyje parduota virš 50 mln. kopijų, lietuviams teko laukti net nuo 1980 m.
Vaikų knygų leidyklos „Nieko rimto“ išleista žymaus britų rašytojo ir iliustruotojo Erico Hillo kartoninė knyga „Kur dingo Spotas?“ paremta vaikų itin mėgstamu slėpynių žaidimu. Joje pasakojama istorija apie tai, kaip mama ieško savo pasislėpusio šuniuko Spoto, kuriam metas vakarieniauti. Pirmą tokią knygą 1980 metais E. Hillas sukūrė savo dvejų metų sūnui. Ypač paprasta daile ir aiškiomis spalvomis nupieštos knygutės puikiai tinka mažiausiems skaitytojams, tad nieko nuostabaus, kad serija apie Spotą sulaukė dar niekur nematyto populiarumo visame pasaulyje.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikui reikia labai daug ko išmokti, o viskas, kas vyksta aplink, yra nauja ir nepaprasta. Vaikai stebi, mėgdžioja ir žaidžia. Nors skaityti dažniausiai išmokstama tik penkerių–septynerių metų, jau nuo pat kūdikystės knygos vaidina svarbų vaidmenį vystantis, be to, formuoja tolimesnį santykį su knyga ir skaitymu. Skandinavų mokslininkai sutaria, kad tinkamai ir kruopščiai kūdikystėje parinktos knygos gali turėti didelę įtaką suvokimo formavimuisi, padėti lavinti įvairius gebėjimus.
„Knyga (daiktų, vaizdų knyga) nepamainoma, kai vaikas mokosi kalbėti, įsiminti žodžius ir daiktus. Kol neturėjau senelio patirties, į šią veiklą ir į šią knygų rūšį žiūrėjau skeptiškiau. Pripratinti vaiką prie knygos nuo kūdikystės galima, tik reikia didelio atkaklumo“, apie kartonines knygas yra sakęs Vilniaus universiteto dėstytojas, vaikų literatūros tyrinėtojas ir žinovas Kęstutis Urba.
O mes skelbiame KONKURSĄ, kurio laimėtojai padovanosime šią knygelę!
Pakomentuok iki penktadienio, vasario 21 d., koks ir kodėl žaidimas dabar labiausiai patinka tavo mažyliui!
Išrinksime originaliausią atsakymą!
Žaisti - reiškia augti. Mūsų pirmagimei Paulai dar tik 3 mėnesiai, todėl labiausiai jai dabar patinka žaisti su savo mažaisiais pirštukais: liesti, kišti į burnytę, duoti mamai paragauti, bakstelti miegančiam tėčiui, ištiesti ir suspausti į kumštuką, žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti...
Kiekviena Paulytės diena kupina mažų-didelių žaidimų, kurie jos tėveliams neša labai daug džiaugsmo! 😇
Mano Austėjos 2,6 m. mėgstamiausiais žaidimas - užsijėmimas tai piešimas, spalvinimas. Taip pat slėpynės. 😀 Taip pat daktarė, dabar nupirkom rinkinuką daktares tai žaidžia visus gydidama iš eilės. Taip pat statiniai su lego šiuo užsijėmimu užsijima ji ir tėtis tai ir lavinasi ir praleidžia daugiau laiko su tėveliu. 😉
dar paaugo vaikas jam jau 1,9m jam patinka lego statyt visaip.
Rimtiems zaidimams dar neturim "laiko" 😃 geriausia viska imti i rankas, tyrineti, numesti ir lekti prie kito daikto 😀 Geriausias dalykas ZAISLU DEZE ir ja istustinti 😀 na o aisku mamai poto zaidimas viska sudeti atgal. Gnyguciu turim daug, vienas "suskaitom" , kitas dar kartais pasleptas palaikom vyresniam laikui.
o ,mums tik 2menesiukai , todel dabar mums patinka labai zaisti katutes 😀
mums dabar ptinka zaidimas ,,pakartok zodi" . kas netingi turi sakyti zodi betkoki o jinai kartoja ir taip smagu buna jei. kai per sunkus buna zodis tai masto kaip pasakyti jy jei iseina pasako o jeigu ne, sako: nemoku😀😀😀😀😀😀😉
"Skandinavų mokslininkai sutaria, kad tinkamai ir kruopščiai kūdikystėje parinktos knygos gali turėti didelę įtaką suvokimo formavimuisi, padėti lavinti įvairius gebėjimus. " - manau, tikrai neverta prieštarauti šiai nuomonei. Pati tuo įsitikinau. Dar vienas pavyzdys iš mūsų patirties - vaikiškų knygelių manuose neturime daug, tad visos jos ne kartą skaitytos, aptartos. Vaikas pažįsta gyvūnėlius, daiktus. Iš pradžių maniau, jog jis tiesiog mintinai žino knygelių paveikslėlius (gyvūnus, daiktus, žmones), tačiau kaip minėjau, neseniai pirmą kartą sūnui apsilankius bibliotekoje ir ėmus vartyti jam nepažįstamus paveikslėlius, pradėjus pasakoti, ką jis ten mato - suvokiau, kad sūnelis iš tiesų jau daug žino, atpažįsta daugelį gyvūnų ir kitokių dalykų.
Mūsų beveik trimetis išmoko naują žaidimą, kurį žaidžia su savo metais vyresne drauge. Šis žaidimas - slėpynės. Žaidžia pakaitomis: kol vienas slepiasi po stalu, ar kitame kamputyje, kitas skaičiuoja, o po to ieško. Juokingiausia kai maniškis skaičiuoja: "vienas du, vienas du, vienas du... einu ieškoti". ir vaikšto aplinkui neva nematydamas draugės, ieškodamas, kol galiausiai randa 😀 Taigi šiu0 metu įdomiausias žaidimas - slėpynės. Dar pastebėjau, kai buvom bibliotekos vaikiškų knygučių skyriuje, tai mažylis bežiūrinėdamas spalvingas knygeles, per kiekvieną lapą braukė pirštukais ir klausė: "čia ne lipdukai? ir čia nėra lipdukų?...". Kažkodėl jam norėtųsi, kad visos knygelės būtų su pildukais 😃