Augindama pirmąjį savo vaiką kaip ir daugelis pirmakarčių tėvų nuosekliai stebėjau savo vaiko judėjimą. Vaikas – pirmas, tad bandžiau pasikliauti literatūra, informacija internete ar kitų šeimų, auginančių vaikus, vienur ar kitur aprašyta ar kitaip perteiktapatirtimi.
Bene linksmiausia situacija, susijusi su mano vaiko judėjimo pokyčiais (tiksliau, mūsų lūkesčiais), yra nutikusi planuojant pirmąją mano vaiko fotosesiją. Derindama fotosesijos laiką su fotografe labai lengvai patikėjau fotografės tikinimais, kad mano vaikas (kaip rašo knygose) ims ir būdamas 6 mėn. lengvai ir savarankiškai sėdės, todėl būtų tinkamas sprendimas fotografuotis pusės metų. Klydom: ir aš, ir fotografė. Kai atvykome į studiją, mūsų vaikas (šiek tiek vyresnis nei 6 mėn.) dar negebėjo sėdėti, nors fotografė visomis išgalėmis bandė tą mūsų vaiką bent akimirkai pasodinti. Fotosesijos kadrose dominavo gulėjimas ant pilvo.
Taigi, nepaisant to, kad mūsų kūdikis išlaikyti galvą, apsiversti ir šliaužti atgal išmoko dar iki atsisėdant savarankiškai ir maždaug tokiu laiku kaip pasakoja knygos, pirmieji savarankiško atsisėdimo ženklai pasirodė 31-ąją savaitę ir repeticijos (žr. nuotraukas.) pasiekti rezultatą - atsisėsti savarankiškai iš keturių pozicijos - truko dvi savaites. Tiesa, atsisėsti iš gulimos ant nugaros pozicijos pavyko dar vėliau, t. y. 35 savaitę.
Stovėjimo įsikibus pradžiamokslį užfiksavau savo kūdikio 34-ąją savaitę. Tai įvyko mano vaikui laiką leidžiant savo lovytėje. Apskritai, 8-asis mėnuo viso mano vaiko amžiaus kontekste man įsiminė kaip sudėtingiausias, bet labiausiai atspindintis spartų fizinį ir emocinį vystymąsi. Per 8-ąjį mėnesį mūsų mergaitės fizinės raidos chronologija pasipildė naujais judėjimo įgūdžiais: jau minėjau, jog išmoko savarankiškai atsisėsti, šliaužimą pakeitė ropojimas (kiekvieną naują dieną ji ropoja vis toliau ir greičiau), bet įdomiausias užsiėmimasbuvo stovėti. Bandė stotis visur: lovytėje, ant mūsų miegamojo lovos, šalia spintelių ir net kibdamasi tiesiog į sieną.
Nuo 9-ojo mano vaiko vystymosi mėnesio buvo likę išlaukti dar didesnių judėjimo pasiekimų: atsistoti savaraniškai į niekur neįsikibus ir eiti. Įdomu, kad mano mergaitė eiti savarankiškai pradėjo anksčiau nei savarankiškai atsistoti. Aišku, laiko skirtumas (kelios dienos) toks mažas, bet paties fakto nenuginčysi: kai ji pradėjo eiti savarankiškai pirmąsias dienas jai nepavykdavo parklupus pačiai ir vėl atsistoti, todėl tekdavo pakelti ir pastatyti, kad galėtų toliau žengti savarankiškai.
Savarankiškai žingsniuoti mano pirmagimė pradėjo likus 9 dienoms iki jos 11-ojo mėnesio sukakties. Nors 8-erių mėnesių ji pirmąkart atsistojo įsikibusi, pasiekimo savarankiškai eiti teko palaukti. Prisimindama signalus, kurie pranašavo, kad neilgai trukus mano kūdikis ims savarankiškai eiti, galiu paminėti, kad mergaitė reikalavo mano buvimo jos lygyje, ant žemės, kad galėtų pati prisilaikydama už manęs viena savo rankute sukti ratus aplink mane. Taip pat ji paskutinėmis dienomis iki savarankiškų pirmujų žingsnių leidosi būti vedama jau tik už vienos rankos, jai labai patiko ridenti gimnastikos kamuolį prieš save ir stengiantis savarankiškais atsistoti siekti iš suveriamų indelių pastatyto bokšto viršūnės. O labiausiai mane erzinęs ir pykdęs jos būsimo savarankiško pasiruošimo eiti pranašas - tai nenorėjimas sėdėti valgymo kėdutėje, vežime. Valgydindavau ją stovinčią ant žemės. Kitaip, pati lipdavo iš kėdės lauk arba atsistodavo joje ir rodydavo, kokia ji laiminga.
Užfiksavau, kad kiekviena nauja judėjimo galimybė mano vaikui sukeldavo norą ignoruoti prieš tai įgytą ir mėgtą judėjimo būdą: kai išmoko sėdėti, man jos paguldyti nebepavykdavo, nes iš karto sėsdavosi, o kai gebėjo stovėti, aš bandydavau ją pasodinti, ji įtempdavo kojas ir priešindavosi sodinimui, reikalaudama leisti stovėti.
Kūdikio judėjimo pokyčiams, mano suvokimu, svarbiausia užtikrinti saugią aplinką ir… Ir stengtis nekreipti dėmesio į tuos, kurie panegiriškai džiaugiasi, kad o jų vaikas tai… (kartą kieme kita mama nelabai suprato, kodėl aš savo virš metų vaikui neleidžiu lipti tinkliniu tuneliu, nes jos vaikas tai jau 8-nių mėnesių tame tinkle elgėsi kaip didelis). Kita vertus, mano pačios vaikas mokydamasis judėti buvo pakankamai atsargus, todėl traumų ar kritimų pavyko išvengti. Pagalbinių priemonių, tokių kaip stumdukas, vaikštynė, nenaudojome, bet atradome kitus būdus fizinei raidai stiprinti: nuo 7-ojo mėnesio pradėjome lankyti baseiną kūdikiams, o mokymosi vaikščioti etape leidome ridenti po kambarius gimnastikos kamuolį, kurio ridenimą kaip smagų žaidimą atrado ir parodė mums pats vaikas. Tiesa, stiprinti savarankiško vaikščiojimo lauke galimybes atvėrė skirtingų dangų pasirinkimas: geriausiai eiti iš pradžių sekėsi dirbtine danga sporto aikštynuose, tuomet lygia žole, o galiausiai ir asfaltu.
Įdomi patirtis, susijusi su judėjimu, mūsų atveju buvo pirmųjų batų pirkimas. Vaikui taip nepatiko matuotis, o po to ir dėvėti batus, kad visa tai kurį laiką kėlė isterinį verksmą, bandymą nusispirti batus. Dabar, kai mano mergaitei 1 m. 4 mėn., jos kalboje dominuojantis žodis „tetete“, reiškiantis batus. Batus atpažįsta paveikslėliuose, mėgsta ir bando užsidėti ne tik savo, bet ir suaugusiųjų batus, prieš einant į lauką ir užsiminus apie batus, žino, iš kur juos paimti.
Pabaigai tik patvirtinsiu, jog smagu ir įdomu patirti savo vaiko judesių evoliuciją nuo pirmųjų pasispardymų mamos pilve iki pirmųjų savarankiškų žingsnių. Aišku, patirtims išgyventi reikia ir kantrybės, ir emocinės bei fizinės stiprybės ne tik vaikams, bet ir tėvams.
