Laikas visagalis. Kaip toj dainoj. Niekas jo negali atsukti atgal. Telike prisiminimai. Tad laikas, kurį galime praleisti kartu – yra begalo svarbus ir brangus. Vaikai auga beprotiškai greitai. Norėčiau turėti tokią atminties kertelę, kurioje galėčiau it kompkatines plokšteles kaupti ir užplūdus prisiminimams, paleisti plokštelę – pirmos akimirkos, kai išvydau sūnelius, pirmųjų šypsenų, žingsnelių, pirmųjų žodelių . . . Tie prisiminai tokie trapūs, o tam, kad jie būtų tokie tikri, kaip paleidus plokštelę, atgyjantys vaizdai, reikia stengtis kuo daugiau išplėšti iš buvimo kartu !
Mes, tarsi voverytės rate. Skubame, bėgame, to laiko kartu tikrai nėra daug. Gal būtent dėl to begalo vertinu visas akmirkas, praleistas kartu. Kartais, kai norime atitrūkti nuo rutinos, vasaros metu lėkdavome prie ežero, čia laikas, būdavo tik mūsų ! Smagios maudynės su mažaisiais, kai nereikia skubėti, kai ir aš, ir vyras galėdavom turkštis, taškytis su sūneliais vandenyje, juokas ir krykštavimas skambėdavo. Štai toks laikas man pats maloniausias. O kartais, tiesiog namuose,ar pasivaikščiojant lauke kalbamės, žaidžiame – toks laikas man taip pat pats brangiausias. Tokio laiko turime neperdaugiausiai, tad vertinu visas kartu praleistas akimirkas. Be trugdžių – tv, mobilaus ir kitų žmonių.
Kiek save pamenu tokio laiko kartu su mama ir tėvu nebuvo, nes su jais negyvenau, tad visi pasikalbėjimai vyko su tėvukais. Vyro šeimoje kitaip, taip apt visi būdavo užsivertę darbais, bet buvo malonių akimirkų, kaip žvejyba, maudynės ežere, upėj. Tad, manau mums abiems vaikystėje šito trūko, gal dėl to taip branginam kartu praleistas akimirkas. Dabar suaugus, turint savų vaikų, pokalbiai su artimaisiais visai kitokie. Gera, tiesiog gerti kavos puodelį ir neskubant kalbėtis apie džiaugsmus, planus, problemas ar tiesiog paklausti KAIP TU JAUTIESI ? Šiltas pokalbis gali nuraminti sielą . . .
Su vyru to laiko tik dviese, galbūt tik lašelis jūroje, bet kasdien regis kalbamės, klausiam kaip sekėsi diena, kaip jautiesi. Atrdo tai natūralu. Vasaros metu išsprūsdavome į žvejybą, nieko nėr geriau saulei tik kylant ar leidžiantis, palukti valtyje ir pasikalbėti. Tas laikas suteikia ramybę širdyje, padeda pabėgti nuo rutinos ir pabūti tiesiog dviese. Na, o darbams vejant darbus, rudenėjant to laiko lieka vis mažiau, tad belieka tik jaukūs rytai ir vakarai, kada gali kalbėtis, būti kartu, vienas kito išklausyti.
Su vyresnėliu, regis esame plepučiai, mum natūralu žaisti, piešti kartu (labai pamėgome mandalų spalvinimą abu), eiti pasivaikščioti, žaisti lauke. Visuomet kalbu su vaiku. Jis atviraširdis, visada išsipasakoja viską, nuo to ką veikė mokykloje, iki to kaip jautės, jei kas pasisekė ar nepavyko. Man patinka toks bendravimas su sūneliu, ir tikiuos tą ryšį išlaikyti, kad ir suaugęs žinotų – su mama gali kalbėti apie viską, visada išklausysiu ir patarsiu. Ir pats yra begalo mielas, paklausia ką nuveikiau, arba ką dabar skaitau. Mažylis dar nekalba, bet moka ir pasiguosti ir pasiskųsti, kaip aš sakau. Tarpusavyje mažieji ir pasipyksta, bet daugiau glebėščiuojasi ir broliuką begalo myli, kaip ir mažasis jį. Kajus dažnai moko mažąjį, parodo ką ir kaip reikia daryti, tokiom akimirkom širdy palieka labai gera, kai matai, kaip gražiai jie sutaria.
Vyras to tikro laiko su vaikais praleidžia tik, kai grįžta namo po darbo. Tuomet smagu žiūrėt, kai krykštauja mažasis, kaip kutenasi visi. Visad paklausia, kaip sekėsi mokykloje, pažiūri ką nuveikė, padrąsina arba pasako, kad reiktų pasistengti. Tokiuose „vyriškuose“ pokalbiuose mažoka šiltų žodelių, bet smagiausia, kad visgi ryšys yra, kad nekantrauja kada grįš tėtis ir galės viską papasakoti ir jam.
Vyras, kaip ir dauguma, nedaugžodžiauja, tad kalbėti atvirai apie jausmus jam sunkiau, bet per tiek metų, kiek esame kartu, sugebame atsiversti vienas kitam. Kartais pakanka žvilgsnio ir supranti, kad kažkas kamuoja, kažkas negerai. Su sūnum taip pat, matau, kada reikia pokalbio, kada leisti pabūti vienam su savo mintim ir pats po kurio laiko ateina pasikalbėti. Arba priėjus apkabinu, vaikas tarsi nurimsta ir tuomet ima pasakotis.
Mūsų bendri užsiėmimai su vyru krepšinis ir žvejyba, tad, nors šiuo metu ir nesukoncentruoji visiškai dėmesio viens kitam, visad smagu aptarti ir vistiek pasikalbėti apie tai. Su Kajum, mėgstam parankdarbiauti kartu, tad tai taip pat mūsų laikas kartu.
Kaip ir visur, svarbiausia nuoširdumas, domėjimasis ne instinktyviai „kaip sekėsi?“, o nuoširdžiai. Kartais pakanka tiesiog paklausti, kaip jautiesi ir pokalbiai vyksta savaime. Kartais nereikia pokalbio, tereikia būti kartu, apsikabinti ir atsiveriama savaime.
Roberta
