Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.
Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir staiga tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras.
Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį.
Žmogus pakelia tą ritinį ir skaito.... Pirmoje eilutėje jis priverstas prisiminti savo šaknis, savo praeitį, prisimena kiek yra gerų darbų padaręs, o kiek blogų. Iš kažkur išdygsta svarstyklės ir ant jų kaip kokie paukščiai nutūpia gerų ir blogų darbų maišai. Laimė, kad gerųjų darbų maišas nusveria blogų darbų maišą.
Kai tik taip nutinka, iš kažkur atsiranda stebuklingas raudonas teptukas. Stebuklingas balsas pasiūlo šį teptuką pasiimti su savimi. Žmogus įsideda ir keliauja pakrante toliau. Bekeliaujant po kojomis išdygsta Nykštukas, jis paprašo ko nors užkrimsti, gaila, žmogus nieko neturi, tik pusę sausainio, bet ir pats labai staiga pasijuto alkanu. Ką jam dabar daryti?
Jis pats labai alkanas, o ir Nykštukas mažas, suvargęs, nuo alkanumo sukūdęs. Pagalvoja, pagalvoja ir atiduota tą pusę sausainio, nes vis vien nepasisotins. Staiga, žmogui atsirado sotumo jausmas, o ir Nykštukas vos tik atsikandęs to sausainiuko atsigavo, pralinksmėjo ir apdovanojo jį geltonuoju teptuku tardamas: „Tu dabar niekada nestokosi maisto, nes moki užjausti alkaną, pavargusį“.
Žmogus patraukė toliau. Eina, eina ir sutinka kiškutį. Kiškelis paprašo žmogaus pagalbos, ištraukti iš šulinio jo įkritusį vaikutį. Žmogus daug nemąstęs nusirengia striukę ir įlipa į šulinį. Žinoma, sušlampa. Jam net šalta pasidaro, bet vis vien ne pats apsigaubia striuke, bet mažą, sušąlusį, sušlapusį kiškutį. Vos tik taip pasielgia, pasidaro lauke šilta, saulutė pradeda šviesti, o kiškis žmogų apdovanoja žaliuoju teptuku. Ir pasako, kad žmogus dabar niekada nejaus šalčio, jis nuolat turės, už ką įsigyti šiltų drabužių.
Žmogus padėkoja ir patraukia toliau. Staiga pamato, kad atsidūrė prie tos stebuklingosios pilies durų. Durys uždarytos. Galvoja, kaip jas reikėtų atidaryti? Prisimena, kad jos pačios atsidaro, tik prieš tai reikia pilį nuspalvinti. Aha, turi jis tris teptukus. Tai gal ir gali pradėti? Tik išsitraukia tuos stebuklinguosius teptukus, pilis staiga nusispalvina įvairiausiomis spalvomis, spalvytėmis. Sužiba auksu, sidabru.
Atsidaro ir durys.... Vos tik atsidaro durys, žmogus pabunda. Ir mato, kad kokie jo nuostabūs namai: yra valgio šaldytuve, drabužių spintoje, vaikučiai krykštauja, žmona linki labo ryto ir geros dienos, šuniukas laižo rankas, katinukas murkia ....
Ar gali būti žmogus laimingesnis? Juk šios paskos dėka jis atrado džiaugsmą, laimę, grožį.
Šauni pasakaitė 😀 👍 🌷
liuks!
👍 Puiki pasaka 😉