Laiškas TAU, mūsų sūnau

Brangus mažyli, mūsų saulės spindulėli,

Nuo tos akimirkos, kai apsigyvenai it mažas angelas manyje – pakeitei mūsų su tėčiu gyvenimus. Trapi, maža gyvybė sugebėjo pakeisti visa, kas mus supo.

Pasaulis nusidažė tyriausiomis spalvomis, sunkumai, kurie atrodė neįveikiami, tada atrodė menki, nes visa nustelbė TAVO plazdėjimas manyje.

Mažyli, tu augai, stiprėjai, ruošeisi ateiti su mumis susitikti, o mes tave mylėjome, meilė augo kartu su tavimi. Labai nekantriai tavęs laukėme, kalbinome, savo arbūzėliu vadinom.

Gera būdavo užmigti šalia, nebe dviese, o trise, nes mes tave jautėme, palaiminga šypsena nuolat lydėjo mūsų veidus, nuolat užmigdavome kartu, aš TU, ir tėtis. . . Tėčio ranka visada apglėbusi TAVE, arbūzėli.

Kai TU žagsėdavai, pilvelyje jautės mažyčiai virpuliukai. Ech, kaip gera visa tai prisiminti. Tai prisiminimai, kurie neišdildomi, nors tu dar to nesuvoki, sūnau, bet esi brangiausias mūsų turtas, dėl tavęs mes su tėčiu viskam pasiryžę.

Pradėjai mus džiuginti mažais, jautriais spyriukais, kaskart primindamas mums, koks esi judrutis. Jautėme, džiaugėmės ir gyvenome TAVIMI. Iki šiol esi ir būsi mums brangiausias ir mylimiausias, sūnau.

Laukimo akimirkos, palaimingos dienos netruko prabėgti ir galiausiai susitikome visi šiame pasaulyje, aš, TU ir tėtis.

TU, mažyli, buvai toks mažutis, smulkutis, garsiai sukrykštei mus pasveikindamas, sunki kelionė šio pasaulio link baigėsi palaimingai. Aš užmigau, prabudus prie lango išvydau tėtį, laikantį TAVE.

Gimei nuostabų metą, Naujųjų metų dieną, tapai mums naujamete dovana, stebuklu. Tai buvo pats nuostabiausias gyvenimo įvykis, naktį praleidome visi kartu, už lango pokšėjo fejerverkai, girdėjos laimingų žmonių šūksniai, nors visi jie šventė naujuosius, man rodės, kad visa tai tik TAVO stebukle, garbei.

Kitą dieną apdovanojei mus pirmąja šypsena, tokia tikra, maža, miela. Buvome be galo laimingi. Nuostabios akimirkos, neišdilsiantys niekada iš širdies.

Šviesa nuo lango plieskė man į akis, atsitokėjau ir vėl širdį užliejo palaima. Nekantravome grįžti namo, kelios dienos ligoninės palatoje prabėgo greitai.

Grįžtant namo šėlo oras, snigo, didis vėjas, bet mes buvom laimingi, nes vežėmės namučių TAVE aukse.

TU buvai toks mažutis žvirbliukas. Pagaliau mes buvome visi kartu, namuose  aš, TU ir tėtis. Augai, stiprėjai. Apdovanojai pirmąja tikra šypsena, pirmaisiais dantukais, pirmieji žingsneliai - visa išliko atmintyje ir nuotraukose.

Kaip norėtųsi sustabdyti laiką, tačiau to padaryti neįmanoma. Belieka džiaugtis naujais TAVO, sūneli, pasiekimais, kurie mus be galo džiugina.

Mylim, TAVE, mažyli, TU mūsų turtas, mūsų svajonės ir realybė. Kas gali būti švelniau už TAVO apkabinimą, švelnų bučinuką ir manieras, kurios mus pralinksmina. TU, guvus, greitai visko mokais, esi sumanu mažylis, tikimės su tėčiu, kad toks ir būsi užaugęs.

O mes saugosime TAVE, sūnaus, ugdysim, kad užaugtum doras, geras, ryžtingas žmogus. MYLIM TAVE ir visados mylėsim, mūsų arbūziuk.

Mylintys tėveliai!