Mama, tėte, buuu....

Esu Sandra, 2,1 metų ir 2 mėnesių mergyčių mama. Nors nedalyvauju projekte "Pirmas kartas mokykloje ir darželyje“, bet norėčiau pasidalinti savo patirtimi, kaip mums sekasi kievieną dieną darželyje.

Ketvirtadienis... Ir tai jau ketvirta diena, kaip mano panelė mina darželio takelius. Ketvirta diena, kaip issiskiriame su didelėmis ašaromis ir šaukimais ,,Mama, tėte, buu... Mama, tėte, buuu...“.  

Galvoju, gal vis parašydama, kaip mums sekasi, sulauksiu puikių mamyčių minčių, kaip ėjimą į darželį padaryti daug mielesniu. Nes kol kas man ir vaikui toks išsiskyrimas gan skaudus.

Rugsėjo 3 diena – susipažinimo diena

Vaikas dar nesuprato kur eisime. O pasakymai, kad ten bus daug žaisliukų ir vaikų dar linksmiau nuteikė. Atėjus i klasytę, kol susipažinau su auklyte ir šeimininkėle, panelė dėliodama mažus žingsnelius pasislėpė man už nugaros.  Nieko, laukėme kol pati išlįs.  Dairymasis aplinkui truko maždaug valandą, kai pradėjo žingsniuoti prie vaikučių, bet vis atsigręždama į mane, tarsi laukdama kol pasakysiu ,,GALI“.

Atrodė mergytė jau žaidė, jai įdomu, tai išėjau pabūti už durų. Nors buvo tylu, bet motiniška meilė neleido išeiti, nepamačius, kaip vaikui sekasi. Ikišau nosį ir kaip tik pasitaikė mano panelė bestovinti prie durų. Žinoma, pamačiusi mane,  pradėjo verkti.

Taigi toji diena baigėsi ašaromis ir pykčiu ant savęs, kam kišau savo noselę...

Rugsėjo 4 diena. Diena, kai pradedame eiti nuo pat ryto

Į darželį skubėjome noriai, be jokių ašarėlių. Kadangi ėjome iš ryto, ten mergaitės jau laukė pusryčiai. Prie stalelio sėdosi nedrąsiai. Šaukštelio ilgai nekėlė... O auklytės bandymai pabendrauti su vaiku baigdavosi dar didesniu susigūžimu.

Nieko, nors mūsų pagrandukę laikiau nešioklėje, pritūpiau ir pati bandžiau vaiką pavalgydinti. Valgė. Valio. Greitai ir pati ėmė šaukstėlį į rankytę ir valgė. Labai džiaugiausi. Pavalgiusi su kitais vaikučiais nuėjo žaisti, o aš išėjau namo.

Namie iki pat vakaro galvojau apie savo mergytę. Pagaliau sulaukusi 17 val nuskubėjau parsivesti vaiko. Deja, vaikas mane pamatęs, puolė į  ašaras ir kabintis į mane. Nesitikėjau tokios reakcijos tai ir pačiai ašaros pradėjo byrėti. Žinoma stengiausi, kad vaikas nepamatytų.

Apibendrinus - visai puiki diena.

Rugsėjo 5 diena – staigaus atsisveikinimo diena.

Šią dieną prie darželio vartelių mergina akimirkai stabtelėjo, bet pasakiau, kad pusbrolis taip pat eina į darželį,  tai ėjome toliau. Įęjus į klasytę mano vaiką čiupo auklėtoja, tuo pačiu pasakydama man eiti.  Uždariau duris ir girdėjau, kaip vaikas verkė. Oi, kaip buvo skaudu ... 

Vakare susitikome ir vėl mergina puolė pas mane verkdama.

Taigi tą dieną man nepatiko toks staigus išsiskyrimas, bet sakė vaikas ir valgė, ir miegojo, ir žaidė...

Rugsėjo 6 diena – pravirkdė ir kitą vaiką...

Šį rytą vaikas rengėsi noriai ir vis rodė į duris. Na tarsi eime. Džiaugiausi, gal jau bus puikus rytas. Deja ...

Priėjus prie darželio vartelių, vaikas mane sustabdė. Sakė  ,,Ne ne ne ...“ ir rodė pirštuku tiesiai. Na, kad einam visai į kitą pusę. Aš jai priminiau pusbrolį, taip po truputį artėjome link darželio. Kol galiausiai vaikas pradėjo šaukti ,,Neee mama, tete buuuu. Mama, tete buuu“. Tai čiupau ją į glėbį, nors nešioklėjė kūdikėlį nešiausi.  

O, kaip batukus persimovėme, tai išvis baisu. Buvo ne verkimas, bet klykimas ... Tapkutes plėšė man iš rankų ir nešė atgal į spintelę, ėmė vėl batukus. Aš neleidau ... Galiausiai puolė basomis prie durų. Aš ją čiupau ir sakiau palauksianti, kol nusiramins. O ji vis ,,Mana tete buuu ..“ 

Beje šitą sceną matė ir kita mamytė, kuri atvedė savo vaikutį. Tai jos žvilgsnis buvo sakantis ,,fuuu koks jūsų vaikas ...“, dar labiau pykdė. Nors negražu taip, bet už tokį abejingą žvilgnį džiaugiausi, kad ir jos vaikas pradėjo verkti.

Tai štai, ir vėl mano vaiką auklytė pasiėmė verkantį...

Sandra