Mama Sandra pasakoja istoriją iš asmeninės patirties, kaip elgėsi, kai netikėtai svetimkūnis atsirado trejų metų dukrytės nosyje.
Maži pavojai mažųjų tyrinėtojų laukia kiekviename žingsnyje – užtenka akimirkai nusisukti… o kartais nė tiek nereikia.
Kad dukra viską, ką randa, ragauja – nebestebina: kiekvienas daiktelis, rakandėlis palaižomas, pakramtomas, o mažesnis ir už žanduko „taupomas“. Į klausimą, „ką turi burnoje“, laukti atsakymo nereikėdavo – „turtų“ greitai atsikratydavo išspjaudama ar išsiimdama iš burnos. Džiaugiuosi, kad nieko blogo nėra nutikę.
Tačiau praėjusią dieną buvo išmėgintos kitos skylutės – šnervės. Vos akimirkai pakilusi nuo stalo palikau dukružę vieną. Kiek trunka smalsučiui įgyvendinti savo planą? Per kelias akimirkas papylė karoliukus ant stalo ir … aš išgirdau, kad čiaudo. Atėjusi pamačiau išdaigą – surinkau karoliukus ir išmečiau.
Grįžusi pamačiau kelis žirniukus nosytėje, jie lengvai pasišalino. Nors buvau rami, žinojau, kad svetimkūnis gali pažeisti nosies gleivinę, trukdyti kvėpuoti, sukelti pūlingą slogą, sinusitą, o kur dar nosies pertvaros pažeidimai… nelabai žinojau, ko griebtis: pulti plauti nosį jūros vandeniu? Traukti pompyte? Net gerai nežinojau, ar jau viskas pasišalino. O gal kokių „brangenybių“ paslėpta kiek giliau?
Pasiskambinau bendruoju pagalbos telefonu 112 ir paprašiau sujungti su medicinine pagalba. Norėjau pasikonsultuoti – gal patars, kur kreiptis – į polikliniką, patiems vykti į klinikinę ligoninę ar pan. Atsiliepusi moteris liepė ruoštis ir laukti greitosios pagalbos automobilio – pasakė, kad veš pas LOR gydytoją apžiūrai. Taip pat nurodė neleisti vaikui verkti, kad svetimkūnis nenueitų giliau.
Atvykome į KMUK vaikų skyriaus priimamąjį, palaukėme, kol nusiuntė pas LOR gydytojus. Dukrutė jautėsi puikiai – nė neatrodė, kad kas blogo nutikę. Nukeliavus pas LOR gydytojus, saulė su tėčiu įsitaisė kėdėje, o mamai teko stovėti ir žiūrėti. Tokiai bailei kaip man tik namuose likti derėjo, o ne kartu važiuoti.
Apžiūrėjęs daktaras pamatė dešinėje šnervėje tūnantį mažylės paslėptą „lobį“. Po praplovimo, vietinės nejautros, kelių išbandytų įnagių, ašarų, spiegimo ir kelių lašelių kraujo pasirodė JIS – 10*6 mm dydžio plastikinis violetinis gėlytės formos karoliukas. Pasiėmėm jį atminimui. Padėkojom gydytojui ir iškeliavom namo. Gavom su tėveliu pamoką. Gerai, kad neskaudžią.
Taigi, kaip atpažinti, kad nosyje yra svetimkūnis:
- Atkreipti dėmesį į nosies išskyras: jei iš vienos švervės teka vandeningos išskyros, kurios vėliau sutirštėja, pagelsta, nosis patinsta, tuomet galima įtarti, kad nosyje yra svetimkūnis.
- Prasideda pūlingoji sloga.
- Nosies išskyros skleidžia nemalonų kvapą.
- Nosis patinsta.
- Vaikas kvepuoja visą laiką pro burną.
Ką daryti?
- Nebandyti ištraukti svetimkūnio patiems, nekrapštyti jokiais instrumentais.
- Vaiką nuraminkite, patarkite kvėpuoti pro burną (jei tai įmanoma), kad svetimkūnis nepatektų į plaučius.
- Į nosytę įlašinti vaistų nuo slogos ar vandens jūros vandens ir liepti stipriai pūsti.
- Jei svetimkūnis nepasišalina, ar vaikas per mažas, kad išpūstų, reikia vykti į polikliniką ar ligoninę.
Ką daro medikai? Gydytojas skiria tinimą mažinančių vaistų, sukelia aplink esančių audinių nejautrą ir pincetu ištraukia svetimkūnį.
Tikiuosi, tai, ką perskaitėte, turėsite tam „stalčiukyje“ galvoje šalia kitų pirmosios pagalbos patarimų. Linkiu, kad niekada jų nereikėtų panaudoti.
