Sveikos, mamytės, turiu šiek tiek patirties ir nevisai... Dabar mano sūneliui 9 mėn. 16 d. Dar besilaukdama turėjau viziją, kad draugystę su puodeliu pradėsim kuo anksčiau, daug skaičiau domėjausi šiuo klausimu, tačiau realybė ganėtinai nepaprasta, reikalaujanti su vaiku turėti stiprų ryšį, gebėjimą atpažinti jo siunčiamus signalus bei daug kantrybės.
Tai gi kai išmokome tvirtai sėdėti ir pradėjom ragauti vis kitokio maisto, nutariau, kad tiesiog žaidimo forma būtų galimą mėginti sūnų pasodinti ant puodelio, tuomet ilgai nesvarsčiusi ir nesirinkusi, koks tai bus puodelis, pasiėmėm pati paprasčiausią, tokį, kuris sėdint mažyliui neslidinėtų ir tvirtai laikytųsi ant grindų. Pirmi kartai buvo tik užpakaliuko padėjimas, tiesiog pasodintavau įtarusi, kad gali sisiuko norėti. Mažylis neprieštaravo, jam patikdavo ir visiškai neverkė. Gal dėl to, kad šio proceso nesureikšminau, tada mums buvo tik 7 mėn. Ir maniau jei nedabar tai dar turėsim marias laiko apsiprasti ir neketinau prievarta sodinti ar kitaip kelti išgąstį. Taip laikui bėgant išmokau pastebėti kada jis nori "reikaliuko". Kuomet sėdim ant puodelio visada rodau sutartinį ženklą ir stenim, aš suraukiu kakta ir sakau darom kaki šmaki, po to vėl stenim ir sakau, o gal sisiuką ssss... Pastebėjau, kad "reikaliuko" nori atsikėlės, prieš valgį arba po jo, aišku ne visada mamytė mažyli pasodiną, kartais užimtumas ir veikla namie leidžia į tai numot ranka, džiaugiuos, kad mums taip ganėtinai paprastai pavyko nesipykt su puoduku. Puodelis visada stovi šalia jo lovytės ir jis mėgsta jį patyrinėti, pastumdyt. Šiuo metu mes jau mokam įsikibę sienas vaikščioti ir už vienos rankos prilaikomas jau neblogai žingsniuoja. Tačiau pastebėjau, kad dabar nors ir atpažįstu jo stenėjimo ženklą, kad nori sisiuko ar kakučio, nevisada spėjam ant puodelio ir jau antra savaitė kai ant puoduko kakuti padarom yra retenybė. Jis žaidžia žaidžia sumasto atsistoti ir tik matau, kad veidukas susiraukia, pats įsitepia ir jau kvepiam :). Kelis kartus stabdžiau, greit dėjau ant puodelio, bet iš to nieko neišėjo, nes visai nieko nebedarė. Aš suprantu stovint jam lengviau ir pradžioje kol ne taip gerai stovėjo irvengdavom to, o dabar kai jau geba pats ropoti ir tuoj vaikščiot savarankiškai pradės, atsirado problemėlė. Tiesa nenoriu įskiepyti nepagrįstos baimės kakoti, kai ji stabdau. Noriu paklausti mamyčių ir ekspertų kaip turėčiau elgtis tokiu atveju? leisti užbaigti ar pačiai atidžiau stebėti. Nes jis visad pries "reikaliuka" koks jis ten butu ar sisiukas ar kakutis, tampa šiek tiek neramus ir ima stenėt aišku tai neryškus ženklas, atpažystam tik mes su tėčiu.
