Mano Ugnutės istorija. I dalis

Mano Ugnutės istorija. I dalis

10. Feb 2011, 08:30

 

Ateina šeimoje toks momentas, kai pajauti, kad kažko trūksta, pradeda busti tėviški instinktai. Tada prasideda vaikelio planavimas. Ugnė buvo planuotas vaikas šeimoje ir labai lauktas.

 

Aš laukiau kūdikio, tikrai žinojau, bet vis dar negalėjau patikėti. Iš pradžių nėštumas man atrodė neįtikėtinas, nors nieko nejaučiau, žinojau, kad kūne vyksta didelis stebuklas: atsiranda nauja gyvybė.

 

Jau pati pradžia buvo sunki. Septintą nėštumo savaitę prasidėjo stiprus kraujavimas, medikų dėka pavyko vaisių išsaugoti. Gal tai ir buvo klaida, nes dabar galiu pasakyti, kad niekada nereikia stabdyti persileidimo, reikia leisti, kad vyktų natūrali atranka. Juo labiau, kad prasidėjęs kraujavimas yra ženklas, kad vaisiui nėra gerai motinos įsčiose. Tai, ko gero, pirmas požymis, kad motinos organizme yra kažkokia infekcija, kuri gali kenkti vaisiui.

 

Mums, tėvams, kurie labai norėjom vaikelio tą akimirką, kai nėštumą išsaugojo, buvo labai džiugu, bet nuo tos akimirkos prasidėjo įvairūs negalavimai. Ir juo vaisius augo, tuo sunkiau būtų buvę susitaikyti su jo netektimi, tad dėjom visas pastangas, kad tik vaikelis išvystų pasaulį.

 

Nuo 20 nėštumo savaitės aš net nebegalėjau vaikščioti, kamuodavo stiprūs pilvo skausmai, gulėdavau ir džiaugdavausi, kai vaikelis pasispardo, man norėjosi tikėti, kad jam viskas gerai.


26- ąją nėštumo savaitę man buvo atliktas gimdos kaklelio apsiuvimas pagal Hefnerį. Gydytoja jį atliko su visiška narkoze. Toliau nėštumas vyko be problemų, tik kamavo nuolatiniai pilvo skausmai ir jautėsi tempimas. Likus 2 savaitėms iki numatytos gimdymo datos, siūlas buvo ištrauktas, ir beliko laukti, kada ateis lemiama diena.

 

Guodžiausi mintimi, kad tai laikini negalavimai, vaikeliui gimus, baigsis rūpesčiai, bus tik vienas džiaugsmas jį auginti. O ir artimieji guodė, kad jei jau nėštumas sunkus, tai bent jau po to viskas bus gerai. Nesinorėjo tikėtis, kad mūsų vaikelis gims sergantis.

 

Gimdymas vyko sklandžiai. Po kelių valandų gimė mergaitė. Iš pažiūros ji nesiskyrė nuo kitų naujagimių, tik gal tik tuo, kad buvo labai rami, beveik neverkė. Trečią parą po gimdymo mus abi išleido namo.

 

Pediatrė dar paklausė, ar geras buvo nėštumas, mes abu su vyru pasakėm, kad ne. Ji tada patylėjo ir lyg tarp kitko pridūrė, kad reikėtų papildomus tyrimus padaryti. Aišku, tada mes rimtai neįsiklausėme į jos žodžius, bet tas pasakymas taip ir liko žodžių lygyje.

 

Niekas nebeklausė, ar mes norime tuos tyrimus padaryti, pasirodo, jie buvo mokami, mes būtume susimokėję. Tą džiaugsmo akimirką negalvojome, kad mūsų mergytei kažkas ne taip.

 

Pirma savaitė namuose atrodė normali. Nerimą truputį kėlė tai, kad Ugnytė labai vangiai valgė, beveik neverkė. Atvažiavusi pediatrė į namus nieko įtartino nematė. Bet mano širdis turbūt jautė kažką negero. Aš kelis kartus per dieną matuodavau temperatūrą, ji svyruodavo nuo 36 laipsnių Celsijaus iki 37,5.

 

Skambinau pediatrei, pasidalinau savo mintimis, o ji sako, kad aš per daug arba per mažai ją aprengiu, o į tai, kad nevalgo, sako, bandyk duoti adaptuotą pieno mišinį. Gal toks sutapimas, bet pirmus kartus Ugnė tą mišinį godžiai suvalgė, pagalvojau, o gal tikrai mano pienas jai nepatinka, tam kartui aprimau, kol 14 parą Ugnytė pradėjo labai verkti, nebegalėjau jos nuraminti, tada nuvežėme į polikliniką, pediatrė apžiūrėjo, nieko neįtarė, nusiuntė pasidaryti kraujo tyrimus ir liepė paskambinti po dviejų valandų.

 

Kai paskambinau, gydytoja nuramino, kad Ugnei tikrai nieko nėra, ir dar pašaipiai pridūrė, kad mes blogi tėvai, ieškom vaikui ligos, bet man širdy buvo vistiek neramu, per širdį perėjo tai, kad ji vakare pavalgiusi atpylė maistelį.

 

Pasirodo, tai jau buvo baisios ligos ženklai.

 

Visų pirma tai, kad Ugnė labai prastai valgė, kūnelis buvo suglebęs. Po paros, vakare pradėjo trūkčioti kojytės ir rankytės. Aš pamatavau temperatūrą, termometro stulpelis rodė 38,5 laipsnio Celsijaus. Pediatrei skambinti po vakarykščio vizito nebedrįsau, o ir nebenorėjau girdėti jos įžeidinėjimų, kad perdėtai rūpinamės savo vaiku.

 

Bet argi tai blogai? Gi kiekvienas tėvas ar mama savo vaikams linki ko geriausio. Tad pasiėmiau knygą apie vaikų auginimą ir priežiūrą, ten perskaičiau, kad traukuliai gali būti nuo temperatūros, 38,5 laipsniai naujagimiui yra nedidelė, vaistų nereikia.

 

Palaukiau dar porą valandų, dar kartą pamatavau, tada jau termometro stulpelis rodė 40,5 laipnio. Buvo beveik vidurnaktis, vaistų nuo temperatūros neturėjau, tai išsikvietėm greitąją pagalbą.

 

Širdis netilpo krūtinėje, visą laiką jaučiau kažkokį neapsakomą nerimą, man neatrodė, kad čia kažkas paprasto.

 

Atvažiavusi felčerė davė žvakutę nuo temperatūros ir išvežė mus į ligoninę. Ligoninėje mus pasitiko labai jau įsiutusi pediatrė, nes ją seselė gavo pažadinti iš miego. Ji rėkė ant manęs, kodėl aš išdrįsau atvažiuoti su sukarščiavusiu vaiku, kodėl negalėjau atvažiuoti anksčiau.

 

Aš jai bandžiau aiškinti, kad temperatūra Ugnei pradėjo kilti tik dabar, o ji man dėstė savo tiesas, kad taip nebūna. O tuo tarpu labiausiai pagalbos reikėjo mano dukrytei, jos kūnelis pradėjo mėlti,  tik po to man pasakė, kad tai buvo „lavondėmės“.

 

Gydytoja pasiklausė širdelės, ir be jokių kitų tyrimų nusprendė, kad bus širdies yda ir kažkur išėjo, mus palikusi nežinioje. Aš sėdėjau pasiėmusi Ugnytę ant rankų ir verkiau, tik staiga ji išvertė akeles ir nustojo kvėpuoti, aš ėmiau ją purtyti ir šaukti, ji jau buvo pradėjusi visai mėlynuoti.

 

Tada atėjo gydytoja ir pasakė, kad iškvietė reanimobilį, kad tuoj ateis neurologė, kraujo tyrimai parodė, kad yra sepsis. Apie puse penkių iš ryto ją išsinešė, ir mes ją bepamatėme tik vakare. Prieš tai buvo sakoma, kad galėsiu važiuoti kartu, bet kai atvyko Klaipėdos medikai, mums įdavė tik telefono numerį ir liepė už 3 valandų pasiskambinti.

 

Aš nemoku apsakyti to jausmo, kurį išgyvenau tas ilgas tris laukimo valandas. Man atrodė, kad dalis manęs mirė, aš nebesuvokiau, kas aplink darėsi. Po skambučio į Klaipėdą rodės, kad visas pasaulis pradėjo griūti. Gydytojų išvada buvo per daug žiauri - koma.

 

Neleido atvažiuoti, liepė palaukti, ir lyg tarp kitko užsiminė, kad ruoštumėmės blogiausiam. Aš nesuprantu tų motinų, kurios lengva valia atiduoda, pameta savo vaikus. Tuo metu man atrodė, kad jei mano dukrytė mirs, tai man jau nebebus prasmės toliau gyventi.

 

Tada pradėjau ieškot kaltų, labiausiai pykau ant Dievo, likimo, kodėl jis mano šeimai toks negailestingas. Juk mes taip laukėm savojo vaikelio, taip juo rūpinomės, o dabar jo galime netekti. Tada toptelėjo mintis, kad reikėtų Ugnytę pakrikštyti.

 

Aš buvau auklėta katalikiškai, ir man atrodė baisiai ta mintis, kad Ugnytė numirs nepakrikštyta, tada jos nepriims į dangų. Gal ir juokingai dabar skamba šios mano mintys, bet tada man atrodė geriausia išeitis. Paskambinau į ligoninę, susitariau, kad leistų atvažiuoti ir pasikrikštyti.

 

Gerai, kad vyro giminių gyvena Klaipėdoje, paskambinom jiems ir paprašėm, kad jie paskubėtų surasti kunigą. Kol mes atvažiavome, Ugnė jau buvo pakrikštyta. Gal čia tik sutapimas, bet ir reanimacijos darbuotojai tą pastebėjo, kad Ugnytės būklė ėmė stabilizuotis.

 

Aš žiūrėjau į ją, ir negalėjau sulaikyti ašarų - visi tie vamzdeliai, aparatai, o ji tokia mažutė, tokia gležnutė guli. Aš pradėjau ją kalbinti, ji pabandė atmerkti akytes.

 

Sekančią dieną sužinojome galutinę diagnozę: toksinis šokas, sepsis, pūlingas meningoencefalitas. „Pūlinis meningoencefalitas - tai minkštųjų smegenų dangalų ir smegenų parenchimos pūlinis uždegimas.“ 

 

Savaitę laiko Ugnė buvo komoje, plaučiai buvo ventiliuojami, maitinama buvo per zondą.. Ši liga labai klastinga, kūdikių mirtingumas siekia iki 80%. Iš komos atsibudo penktą dieną, jai teko viską pradėti iš naujo: pradėjo mokytis kvėpuoti, valgyti.

 

Tik profesionalių medikų pastangų dėka Ugnė pradėjo savo antrąjį gyvenimą.

 

 

Rytoj laukite tęsinio...

10. Feb 2011, 22:51

Mano širdis verkia skaitant šį straipsnį ir mamyčių komentarus. Tai žodžiais nenusakoma, bet, manau, jų nereikia ir ieškot, nes jūs pačios čia daug daug savo skaudžios tiesos pasakėt. Ir pasakėt ją tokią, kokia ji iš tiesų yra... Kol tai nepaliečia tavęs ir tavo vaiko, mes taip viską gyvenime sureikšminam, iškeliam, pabrėžiam, o juk viskas taip laikina... Todėl aš labai laiminga, kad yra tokių mamų kaip Jūs, ir - patikėkite - jūsų šypsena labai svarbi jūsų vaikučiams!

10. Feb 2011, 21:05

sUPRANTU,KĄ IŠGYVENAI,,,,,,,,,,MAN IR PANAŠIAI BUVO,KAI NEŽINAI AR RĖK,AR BĖGT,AR KALTYT KĄ,TĄ NEŽINOMYBĖ TIESIOG ŽUDĖ

10. Feb 2011, 20:51

man sunku buvo pirmus 4 metus, kol nebuvo aisku, aki pviskas bus, ens prognzoes gydytoju labai bauginancios buvo, stebejau Ugnes vystymasi pro padidinamaji stikla, kaip jauciausi, paskaitysit rytoj... Vos neissiskyriau su vyru, nes as gedejau, gana ilgai... Pasineriau i mokslus, darbus, dariau akrjera, seima liko antram plane, ens man buvo per sunku. O kai iskilo gresme seimai, uzteko vyro pratrukimo, kas mane supurte ir as atsitokejau. pradejau dziaugtis sia diena.Dar po 2 metu pradejau galvoti, kad vis delto as noriu dar vaiku, nors po Ugnes sakiau- viskas, daugiau nebegimdysiu. Dabar apie viska, ka parasiau, galiu kalbeti ramiai, be asaru, nors rasydama nubraukiau ja ne viena...

10. Feb 2011, 20:28

ODETA, DEIMANTE,BENT JAU KAIP AŠ RAŠIAU,MAN REIKĖ DAUG JĖGŲ ,PERLAUŠT SAVE,BUVAU NE KARTĄ PARAŠIUS,BET NESIRĮŽDAVAU IŠSIUSTI,.O KAIP JUMS ?

10. Feb 2011, 20:20

Aidar skaiciau tavo istorija,ji siek tiek panasi i manaja,nes mano mazoji gime 34savaiciu,8dienas gulejo reanimacijoje ☹

10. Feb 2011, 20:20

saunu, Deimanciuk, skausmu reikia dalintis, tada palengveja (bent jau man).

10. Feb 2011, 18:29

Dėkui už gražius žodžius.
Lauksim Odetos istorijos tęsinio,🌷

10. Feb 2011, 17:50

as ir buvau neskaicius Aidos istorijos.................... sudetingi isbandymai.. O geras kulinaras TAI JEGA 😀 ne tik mamai, bet ir busimai zmonai 😉

10. Feb 2011, 17:46

Aidar, gal sūnus virėjas bus, draugės vyras tokią profesiją turi ir gerai uždirba 😀 Skaičiau ir jūsų istoriją, stiprios jūs mamytės, bet turbūt pats gyvenimas stiprybės suteikė. Džiaukitės gražiais savo vaikučiais ir būkit laimingos už visas sunkias dieneles 😀

10. Feb 2011, 17:16

Pasekmės nėr laibai baisios,susikaupimo nulis,jautrumas,nervingumas,dirglumas.Maniškis šiaip gabumais nepasižymi,nori visur dalyvautimbet neturi kantrybės,šiaip jis labai užsispyręs ,tik kaip aš sakau,ne į tą pusę kurią reikia.😀 Labai mėgsta padėti,būti reikalingas,patinka dėmesys.Didžiausias jo pomėgės valgio gaminimas.😀

10. Feb 2011, 16:19

Gerklėj kažkoks gumulas stovi paskaičius Jūsų istorijas, kartu ir liūdna ir džiugu kad taip viskas baigėsi. Kol pats nesusiduri su tokiom bėdom atrodo aplink visi sveiki ir laimingi...STIPRYBĖS

10. Feb 2011, 16:18

Aidar- perskaiciau tavo istorija lyg savaja... Kiek daug panasumu... Svarbiausia dabar vaikuciai sveiki 😀 Jums be pasekmiu praejo pulingas meningitas? Maniskei tai ne... Bet apie tai rytoj. O taviskis ir muzikuoja? galvaikai, persirge sia basia liga yra gabus menams?

10. Feb 2011, 16:07

O DETAI,MANIŠKIUI su mokslais praistai.Teisinga tavo pozicija,aš ir tokios laikausi,nespausti,nes kai pagalvoju,kokios galėjo būt pasekmės, baisu pasidaro,jei įdomu mano istorija čia;
http://www.mamyciuklubas.lt/gimdymas/nezinomybe-gydytojai-nezadejo-nieko-gero

10. Feb 2011, 15:01

Zinot, kazkaip po visu potyriu nelabai reiklauju is savo vaiko mokslu prasme. As aplamai dziaugiuosi, jog ji lanko normalia mokykla, kad nera izoliuota, o tai, ar ji mokysis gerai, ar vidutiniskai, man visiskai nesvarbu, as dziaugiuosi kiekvienu jos pasiekimu, tiesiog leidziu megautis vaiksyte. O visa kita palauks. Likimas pats viska sudelios. Mano kai kurios drauges is savo vaiku sunkia paskutine sunka... reikalauja vien desimtuku, paskui didziuojasi- va, mano vaikas pirmunas. Bet ar tas vaikas laimingas? Kai namuose mama kaip kokia despote su kumsciu i stala tranko ir liepia mokytis? Maniske pritingi, bet kai jau pajauciu, jog visia vadeles atleidzia, tada truputi paspaudziu, bet svelniai, be prievartos ir barniu... Aisku asaru neisvengiam, bet jos buna trumpalaikes.

10. Feb 2011, 14:43

asaru ir as nesutramdziau, bet juk tai zmogiska.. tuo labiau kai esi mama. Ugnyte tikra kovotoja-cempione. Manau isaugs neeilinis zmogus 😀

10. Feb 2011, 14:08

skaiciau ir verkiau, manau pabaiga gera nes mergyte nuotraukose matau nuostabia....

10. Feb 2011, 13:46

Aciu dievui,pabaiga bus linksmesne,nes nuotraukose matau nuostabia mergyte 😀

10. Feb 2011, 13:05

turbut todel kad esu pati mama tai niekaip negalejau sulaikyt asaru, riedejo beskaitant, net vyras suziuro y mane kas darosi.... stiprybes jums ir didziausios sveikatytes dukrelei

10. Feb 2011, 12:48

Zivile- dar bus baisumu 😥 Bet svarbiausia- pabaiga beveik gera 😉

10. Feb 2011, 12:48

skaitant sia jusu istorija negali neverkti.dziugu kad viskas gerai baigesi ir kad istverete tokius sunkumus.malonu matyti dabar grazia jusu dukryte.

1 2 3