Naujas – kitoks gyvenimo puslapis tapus mama. Kai visų pirmą galvoji apie savo mažojo stebuklo gerovę ir tik po to apie save.
Nors ir pirmą vaikelio gyvenimo savaitę bijojau paimti jį ant rankų, bei sedėdavau prie lovytės ir saugodavau jo miegą.. Tik priglaudus jį prie krūtinės visos baimės dingdavo ir atsirasdavo pilnatvės jausmas – nuostabu būti Mama. Kartais dar dabar nesitiki, kad tas mažas žmogeliukas, kuris jau laksto po namus, yra mano taip lauktas vaikelis, kurį devynis mėnesius nešiojau po širdimi ir dar devynis glaudžiau prie krūtinės.
Be to, pasirodo, 9 – mūsų šeimos, kažkoks magiškas skaičius J Esu gimusi 9 mėnesį, vaikelį išnešioti reikia taip pat 9 mėnesių, ir, taip išėjo, kad maitinau savo Teodorą irgi 9 mėnesius J ir kai sūnui suėjo 9 mėnesiai,mūsų šeimoje įvyko šiokių tokių pokyčių: tėtis išvyko uždarbiauti svetur, palikdamas mus dviese (buvo šiek tiek neramu, kaip mums seksis be jo), ir neilgai trukus, vis dar 9 mėnesių, Teodoras žengė pirmus savarankiškus savo gyvenimo žingsnius J na ir pokolkas paskutinis 9, tai, kad mes su sūnum be mūsų tėčio irgi pragyvenome 9 mėnesius J Bet turiu pasakyti, bijoti nebuvo ko, nes mudu su Teodoru, tuos ypatingus, kitus, tik mudviejų 9 mėnesius gyvenome labai įdomiai ir aktyviai.
Būti mama, tikrai nuostabu!
