Mano žindymo sėkmės paslaptis - noras, ryžtas, užsispyrimas ir kantrybė

29. Jul 2012, 07:00

Savo pirmojo vaikelio laukiau su dideliu džiaugsmu ir tvirtu išankstiniu nusistatymu, jog jį maitinsiu pati.

Žinoma, kartais aplankydavo neramios mintys: ar turėsiu pienelio, ar jo pakaks ir pan. Juk neseniai pagimdžiusios mano giminaitės savo dukryčių pačios nemaitino...

Mažylis į pasaulį atėjo natūraliai, be nuskausminamųjų. Tačiau po kelionės į šį pasaulį 2760 g sūnelis visgi buvo mieguistas ir vangus. Pirmąkart priglaustas prie krūtinės valgyti visiškai nenorėjo. Net nesistengė ieškoti ar apžioti siūlomos krūties. Buvo nuspręsta mažylį nuvežti po šildymo lempomis į intensyvios priežiūros palatą. Ko gero, tai ir buvo pirmoji klaida. Toje palatoje jis išbuvo parą. Gavo ten ir mišinuko iš buteliuko... Per tą laiką kas keletas valandų ėjau ir pati vis dar bandžiau maitinti mažylį, tačiau jam visa tai nepatiko. Negelbėjo nei žindymo specialistės pagalba. Daug mieliau vaikelis rinkosi ne krūtį, o buteliuką.

Galiausiai po poros savaičių „pratinimo“ prie krūties, teko susitaikyti su mintimi, jog krūtimi maitinti neteks. Tačiau kadangi pienelio turėjau pakankamai, nusprendžiau žūtbūt savo sūnelį maitinti nors ir ne iš krūties, bet užtat savo pieneliu. Juk mamos pienas vaikeliui sveikiau!

Ėmiau nebesiūlyti krūties, o tiesiog pientraukiu nusitraukinėti. Mintyse užsibrėžiau tikslą – kūdikį maitinsiu bent jau šešis mėnesius savu pienuku, kaip kad rekomenduoja vaikų sveikatos priežiūros specialistai. Pažįstamos mamos vis gąsdino, jog nusitraukinėjant pačiai, pienuko greitai ims trūkti.

Tačiau šiandien galiu drąsiai sakyti, jog jos klydo: iš viso maitinau sūnelį vienuolika mėnesių ir dvi savaites (pirmąjį pusmetį kas 2,5-3 val., antrąjį kas 3-4 val. rankiniu pientraukiu nusitraukinėjau pienuką ir jo mažyliui visiškai pakako). Būčiau galėjusi maitinti ir toliau, tačiau taip pati nusprendžiau, jog pakaks, nes beveik metukų sūnelis jau puikiai valgė papildomai duodamą maistą.

Taigi, nors savo kūdikio ir nežindžiau tiesiogiai iš krūties, tačiau vis tiek galiu džiaugtis, jog JIS MAITINOSI MANO PIENUKU! Manau, tai yra mano didelio noro ir užsispyrimo rezultatas.

Tad mielosios mamos, net jei jūsų vaikelis ir atsisako žįsti krūtį, jį maitinti savu pieneliu vis tiek įmanoma – tik reikia ryžto, noro, užsispyrimo ir kantrybės!

Jurgita